Žinau, žinau... Emigracija. Korupcija. Pedofilija. „Durniai“ Seime. „Vagys“ savivaldybėse. Penkta vieta krepšinio čempionate. Mes mylime Lietuvą, bet pastaruosius keliolika metų ne sykį norėjosi pasakyti „taip, bet, po velnių, ką yra?“. Ir jei dažnai skaitote lietuvišką žiniasklaidą, nesunkiai gali susidaryti įspūdis, kad mes išties esame „žlugęs valstybingumo eksperimentas“, kaip tai tvirtina kai kurie neobolševikai, arba tikrai kažkokia „gentis, užsinorėjusi savo valstybės“, kaip kadaise mūsų laisvės siekius įvertino Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandas.
Ir nebedžiugina nei Valančiūnas, nei Valdovų rūmai. Nebeįkvėpia optimizmo nei UNESCO saugojama kryžiadirbystė, nei mūsų teatralų triumfas bet kur, kur jie tik teikiasi nuvykti...
Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, tikiu, kiekvieno mūsų pasąmonėje visada egzistavo ir egzistuoja keistas suvokimas, kad mes esame vis tiek ypatingi. O ir esame tokie. Vien jau tuo, kad daugelis mūsų turėjo unikalią istorinę galimybę pagyventi bent dvejose politinėse santvarkose – tai nesuvokiama absoliučiai daugumai likusio pasaulio.
Neužmirškime, kad mes esame pirmieji Europoje, priėmę Konstituciją, tai mes sukūrėme šaltibarščius, ir mūsų kalba ne tik panašiausia į sanskritą, bet ir registruotų žodžių kiekiu yra pati gausiausia pasaulyje. Ir be to dar egzistuoja mažiausiai dešimt įrodymų, kokia didinga ir šauni nacija mes esame. Ir nejaugi Jūs tikrai galvojote, kad „lietuviškas išskirtinumas“ – tik tuščia frazė?
1. Yra cool būti mažos nacijos atstovu
Be to, dar ir nykstančios. Emigravus pusei milijono lietuvių, teoriškai bent ketvirtis milijono lietuvaičių jau gims užsienyje, iš kur, pasiklausę savo tėvelių pasakojimų, vargu ar benorės sugrįžti . Aš pats esu keliolika kartų buvęs „pirmuoju lietuviu“, kurį teko išvysti vienam ar kitam užsieniečiui (dažniausiai šiuos susitikimus lydėdavo klausimas, ar visi lietuviai yra tokie tvirtai sudėti ir išprusę. Ir visais atvejais atsakymas buvo vienas - „žinoma“). Nieko ypatinga sutikti pasaulyje amerikietį, rusą, britą, italą ar lenką, tačiau visada keista ir graudu ne Turkijos kurorte ar Londone išvysti tikrą evenką, čiukčių ar latvį. O ypač lietuvį.
2. Mes esame patys ištikimiausi bet kuriai valdžiai
Jokia kita nacija taip nesieja savo gyvenimo su vyriausybės politika kaip lietuviai. Šiandien tai akivaizdu vien įvertinus mūsų žiniasklaidoje generuojamą informacijos srautą – kartais atrodo, kad be savivaldybių ar ministerijų iniciatyvų lietuvių daugiau niekas nedomina. Nes kariauti su saviškiais dėl politinių sumetimų ar guldyti galvą dėl svetimtaučių sukurtos ideologijos – štai kas yra mūsų nacionalinis sportas. Prisimenate „už Landsbergį-prieš Landsbergį“? Mes tarnavome rusams, vokiečiams, lenkams, Maskvai, Briuseliui, Amerikai – bet kam, kas tik apsireiškė Lietuvoje kaip tvirtesnis vadovas. „Lenkas į lenką niekada nešaus“ – ši sena šlėktiška paradigma mums negali būti taikoma – mes šaudėme vieni į kitus per visą savo istoriją, nes mums kažkas vis įrodydavo, kad tai būtina, ir mes jais tikėjome.
3. Mes esame patys geriausi kariai pasaulyje
Jokios kitos pasaulio nacijos atstovų nėra tiek daug padėjusių galvų dėl kitų valstybių interesų. Ir nors pati Lietuvos kariuomenė kaip valstybinis darinys paskutinį kartą mūšyje dalyvavo prieš beveik šimtą metų, lietuvių kariai tebestebina profesionalus savo užsidegimu ir sugebėjimais. Lietuvių, vilkinčių vermachto uniformomis, batalionas buvo vienintelis dalinys, išsiveržęs iš Stalingrado apsupimo, po pusmečio apie lietuvius, vilkinčius raudonarmiečių uniformas jau buvo dainuojama nuo Barenco iki Juodosios jūrų kaip apie „šestnadcataja litovskaja“, kuri „dala prikuritj Gitleru pod Aleksejevkoj“.
Mūsų pokario karas truko ilgiausiai iš visų sovietų okupuotų teritorijų, savo pasiryžimu kovoti stebinome pasaulį, o savo nepakantumu tautiečiams mes stebinome net rusų komisarus. Sovietinėje kariuomenėje ir prancūziškame Svetimšalių legione mus vertino kaip „aukščiausią rūšį“. Mes buvome didvyriai lakūnai Britų karališkosiose oro pajėgose ir admirolai JAV karo laivyne. Mes kariavome Vietname ir Afganistane tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Ir, žinoma, dažniausiai žūdavome tarnaudami kitiems (o savo SS divizijos neturėjome tik dėl to, kad tas šlykštynė reichsfiureris Himmleris niekada nepasitikėjo tik trijomis tautomis – čekais, lenkais ir lietuviais).
4. Nė vienas šių laikų aukštas Lietuvos pareigūnas nėra išdavęs Lietuvos kitai valstybei (pavyzdžiui, Rusijai)
Tai jau yra padarę pastarojo meto lenkų, latvių ir estų pareigūnai. Tik ne mes. Net ir Rolando Pakso byloje niekada neskambėjo oficialus kaltinimas valstybės išdavimu. Matyt, tik todėl, kad nors mes mielai žiūrime rusiškus filmus, klausomės rusiškos muzikos, imame rusų brukamus pinigus, tačiau sieloje niekada nepripažinsime jų nacionalinės viršenybės.
5. Mūsų tautinės mažumos yra pačios kiečiausios
Uspaskich. Tomaševski. Krysko. Romanov. Kof. Stanickij. Sašenko. Lavrinovič. Borisov. Čeburiak. Pronina. Kur mes šiandien būtumėme be jų? Idealiai integruotų ir uoliai tarnaujančių Lietuvos piliečių interesams. Anglai ir amerikiečiai skundžiasi, kad jų miestuose nebeįmanoma išgirsti taisyklingos anglų kalbos, tariamos be užsienietiško akcento? Belieka jiems nusijuokti į akis – mūsų tautinių mažumų atstovai lietuviškai dažnai kalba taisyklingiau nei mes patys. O ką jau bekalbėti apie žydus? Izraelio politinė istorija – tai praktiškai išeivių iš Lietuvos istorija. Žydų politikai, karvedžiai, mokslininkai ir verslininkai – retas jų neturi sąsajų su Lietuva. Kiek galima girtis vienu Česlovu Milošu? Mažiausiai dvylika Nobelio premijos laureatų žydų yra gimę Lietuvoje arba kilę iš Lietuvos. „Marks&Spencer“, „Hyatt“ viešbučių, „Sara Lee Corporation“ („Pickwik“ arbata, „Kiwi“ batų tepalas, „Sanex“ kūno priežiūros priemonės ir t.t.) įkūrėjai – iš Lietuvos. Atominę bombą, beje, taip pat sukūrė žydas iš Lietuvos. Drebėk, pasauli!
6. Mes geriausiai pasaulyje prižiūrime savo artimųjų kapus
Senas anekdotas tvirtina, kad geram vyrui būtina turėti tris žmonas: rusę – kad mylėtų, žydę – kad tinkamai išauklėtų vaikus, ir lietuvę – kad gerai kapus prižiūrėtų. Kaip ir mūsų himne aiškiai nurodyta, įkvėpimo mes semiamės savo praeityje, šiais politinio korektiškumo laikais tai yra gana unikali privilegija. Visada galime tuo pasididžiuoti prieš vokiečius, kurių vėliavoje juoda spalva reiškia ne ką kitką kaip gėdingą praeitį...
7. Mūsų lazeriai yra patys geriausi pasaulyje
Kiek esu dirbęs ar susipažinęs su didelių korporacijų atstovybėmis Lietuvoje, lig šiol mane stebina viena – lietuviai verslininkai ir vadybininkai sugeba daryti stebuklus, nepriklausomai nuo to, ar jiems yra sudarytos galimybės tai daryti, ar ne. Pažiūri kokios nors kompanijos regionines suvestines – visame Rytų ir Centrinės Europos regione pardavimai – minus 20 procentų, vienintelėje Lietuvoje – plius penki... Vien „Maxima“ – mūsų žinomiausias prekės ženklas pasaulyje - ko verta! Ne apie vieną kitą prekės ženklą pasaulyje nėra sakoma: „Atimk iš lietuvių „Maxima“, ir trečdalis jų išmirs badu, nes nežinos, kur maisto įsigyti“.
8. Mes esame patys atkakliausi pasaulyje
Devyneri metai ginkluotos pokario rezistencijos – be tualetinio popieriaus, kečupo ir interneto – pabandykite įkalbėti dabartinį žmogų pakartoti tokį žygdarbį! Mumis mažai kas pasaulyje tikėjo, bet mes visada tikėjome savimi. Mes kovojome net tada, kai atrodė, kad jau nebėra jokios prasmės, galų gale ir Marijonas Mikutavičius apie tai dainuoja ne veltui. Nes lietuvių atkaklumas yra apipintas legendomis. Ir kvailai skamba dabartinių sociologų klausimas, ar, pasikartojus Sausio 13-ąjai, žmonės „eitų prie Seimo?“ – kai reikia, mes būname ten, kur reikia.
9. Mes labiausiai pasaulyje tikime stebuklais
Skandinavų ir Irano kinematografai skundžiasi, kad Lietuvoje nedaug kas ateina pasižiūrėti jų sukurtų šedevrų? Niekas Lietuvoje nepralenks „Tado Blindos“ ir holivudiškųjų filmų savo lankomumu. Nes mums nereikia realizmo, mes norime stebuklų, o tai reiškia, kas savo visa esybe ir siekiais mes reikalaujame atsakymų į tuos klausimus, kuriuos galima rasti tik svajonių pasaulyje. Mes vis dar tikime politikų pažadais, paradoksalu, bet toks naivumas gelbėjo mus per visą Lietuvos istoriją – užuot pasitikę priešo tankus granatomis, mes juos apmėtome gėlėmis. Kartais kur kas geriau prisitaikyti, nei kariauti.
10. Mūsų šalis pati gražiausia pasaulyje
Dar niekas nėra tuo suabejojęs. Lietuva yra nei per karšta, nei per šalta. Ji žalia ir kompaktiška (piko metu per visą Vilnių pervažiuoti netrunka ilgiau nei pusvalandį). Ir gyventojų joje nėra tiek daug, kad mes pradėtumėme erzinti vieni kitus. Vis dėlto ruoškimės naujam mongolų-totorių antplūdžiui – klimato pokyčiai darys mūsų šalį vis patrauklesne kitoms tautoms...
