Žinomas visuomenininkas, žmogaus teisių gynėjas Gintautas Bukauskas pastebi, kad Lietuva išdavė senuosius draugus ir idealus. Šalyje įsitvirtina oficialūs Maskvos primetami stereotipai.
Sava Čečėnija
– Daugelį metų dirbate su čečėnų pabėgėliais, net turėjote nemalonumų su Valstybės saugumo departamento antiteroristais. Populiarus klausimas Lietuvoje – kam jums tie čečėnai? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi G. Bukausko.
– Geras klausimas. Prieš 20 metų toks klausimas net nebūtų kilęs. Tuomet dauguma Lietuvos gyventojų prijautė čečėnų kovai už nepriklausomybę, palaikė siekį sukurti savo valstybę. Lietuviams, ką tik ištrūkusiems iš Sovietų Sąjungos tautų katilo, dvasiškai artima buvo ten likusių tautų kova. Deja, situacija per 20 metų pasikeitė. Esame Rusijos informacinio karo lauke. Mūsų šalies žiniasklaidoje vyrauja Maskvos peršami stereotipai tiek apie čečėnų kovą už nepriklausomybę, tiek apie pačią čečėnų tautą. Pasikeitė tiek Lietuvos gyventojų nuotaikos, tiek mūsų valstybės institucijų vykdoma politika dėl čečėnų pabėgėlių.
Nuo Rusijos statytinio Ramzano Kadyrovo represijų pasprukusius čečėnus mūsų Migracijos departamento darbuotojai ragina grįžti „į atkuriamą taikią tėvynę“. Teigiama, kad „karo veiksmai jau nebevyksta“. Šiuo metu čečėnų pabėgėliai linkę Lietuvą aplenkti. Po Gatajevų ir Eglės Kusaitės bylų jie mano, kad Lietuva nėra saugi šalis nei užsieniečiams, nei lietuviams. Teisėsaugos institucijų provokacija galima prieš bet kurį žmogų. Varžomos čečėnų pabėgėlių teisės tampa visos mūsų visuomenės laisvės rodikliu. Negindamas, nesaugodamas pabėgėlių teisių, neginu, nesaugau ir savųjų.
Teroristas teroristui nelygu
– Nelengva apeiti egzistuojančią, islamo vardu vykdomą, dažnai ir čečėnų vardu pristatomą terorizmo temą. Ką apie tai manote? Ar lengva atsakyti į klausimą, kodėl ginate tuos, kurie neva asocijuojasi su teroristais, galvų pjaustytojais, sprogdintojais?
– Turime atskirti du dalykus. Terorizmo sampratą Vakarų demokratijos šalyse ir Rusijoje. Ir kokia samprata vadovaujasi Valstybės saugumo departamento Kovos su terorizmu valdyba? E. Kusaitės byla parodė, kad Arūno Paukštės vadovautai valdybai (dabar departamento struktūra reorganizuota – red. past.) artimesnė Rusijos terorizmo samprata. O Rusijoje mūsų „miško broliai“ tebevadinami banditais... Paskaitę pokario spaudą matytume, kad tuomečiai partizanai ir dabartiniai čečėnų kovotojai piešiami panašiomis spalvomis. Laikai keičiasi, bet Rytų imperijos informacinio karo metodai nepakito.
– Kodėl būtent čečėnai? Juk yra ir daugiau pavergtų tautų, pavyzdžiui, Tibetas? Kai kas pasakytų, kad tai dėl išankstinio nusistatymo prieš Rusiją.
– Lietuvius ir čečėnus sieja kovos bendrystė prieš tą pačią imperiją. Tibeto kova mums irgi artima, bet mažiau pažįstama. Kinijos kareivio autų kvapas lietuvio nosies nepasiekė, o Rusijos kareivinių tvaikas gerai atpažįstamas ir čečėnų, ir lietuvių.
– O ar amerikiečiai geresni? Juk lietuviai kariai irgi dalyvauja Afganistane, Irake. Ar jie ten nėra kaip stribai? Yra juk ir tokia pozicija.
– Mūsų laikų bruožas – stiprėjantis civilizacijų konfliktas. „Demokratijos eksportas“ ant automatų durklų save vis labiau diskredituoja. Mūsų kariams pauostyti parako sveika, bet dalyvavimas beviltiškoje karinėje kampanijoje mus demoralizuoja. Sprendimų reikėtų ieškoti dialoge: „Šoviniai – į pieštukus.“ Tai sunkiausias kelias, tačiau alternatyvos neturime. Vakarų pasaulis negali pastatyti po kareivį šalia kiekvieno Talibano kovotojo.
