Knyga „Ilja. Paliesti dievą“ intriguojančiu pavadinimu pateko į rankas tiesiai iš pristatymo. Mažai ką sakanti autorės pavardė – Giedrė Bružienė. Tiksliau, nepažįstamas veidas. Tačiau knyga mielu viršeliu, sušildyta pačios autorės žodžiais. Retorinis klausimas „Ką veiktumei tu, dievu patapęs?“ verčia ieškoti atsakymo. Geras klausimas, kai šiandien visi trokštame būti dievais. Ar radau atsakymą, perskaičiusi knygą? Ieškojome kartu su rašytoja...
Graži, paslaptinga studentės Aurelijos ir mįslingo jaunuolio Iljos meilės istorija, autorės papasakota nebanaliai, be taip šiandien madingų atvirų sekso scenų, traukte traukia sekti autorės vedžiojamais labirintais.
O autorė paliečia daugelį sričių. Farmacijos mokslą kaip reikiant išmano, bent toks susidaro įspūdis. „Ar žinai, ką reiškia „eugenika“?“ – paklaus Ilja savo mylimosios. Ir paaiškins, kad tai teorija, teigianti, jog genetikos principais galima gerinti žmogų kaip biologinę rūšį. Aurelija supras, kad myli sektos narį – gražų išoriškai, tačiau dirbtinį, veidmainį, melagį. Supras kitokio gyvenimo principus. Jeigu tu ne „išrinktasis“, meluok, apvok, priversk kentėti, išnaudok, versk tarnauti, sutrypk, pajuok. Ar ne „išrinktųjų“ diktuojamą gyvenimą šiandien gyvename? Ir mylime „išrinktuosius“. Tokia meilė...
Kitos siužetinės linijos (Iljos sesers, brolio, Rukundžių kaimo gyventojų) nė kiek nenusileidžia pagrindinei.
Pasakojimas gyvas. Dialogas šmaikštus, palydimas gražiu sąmoju, aprašymas (ypač gamtos) stebina sodriu žodžiu. Kalba žodinga, papuošta šiandienos skaitytojui pamirštais senolių „perliukais“.
Užvertusi paskutinį puslapį, suvokiau, kad senokai skaičiau gerą knygą. Ir tai debiutinė knyga! Sėkminga. Tikrai pavyko autorei, jos žodžiais tariant, kad skanu būtų, kad širdį gniaužtų.
Valerija Miškinienė
