Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimas yra reikšmingas politinis įvykis jau vien dėl to, kad jame pateikiama pagrindinių spręstinų pasaulinių problemų dienotvarkė. Pasaulio lyderiams pravartu apsvarstyti ne tik problemas, bet ir dėl jų pačių veiksmų kylančias grėsmes. Šiuo metu į politinę dienotvarkę įtraukiamos ir ekologinės problemos, kurių svarbiausia šiuo metu tapo klimato šilimo problema.
Pastaraisiais metais vyko didelės diskusijos dėl klimato atšilimo priežasčių, tačiau dabar jau ir politiniu lygiu pripažįstama, jog dalis kaltės dėl atmosferos šildymo tenka žmogaus veiklai – į atmosferą išmetama vis daugiau taršalų, skatinančių šiltnamio efektą. Atmosferos šilimo keliamų įvairiausių grėsmių problema yra ne tik techninė, kurią galima būtų spręsti mažinant išmetamų taršalų kiekį, bet ir, sakytume, politinė bei ideologinė. Dabartinę aplinkos būklę pripažįstant bloga ir įvairiomis priemonėmis taisytina, tenka svarstyti ir visos ekonominės sistemos modelio klausimą – juk aplinką skurdina ir teršia vadinamąja laisva rinka paremta ekonomikos sistema. Kitaip tariant, neigiami padariniai biosferai – ekonominės sistemos veiklos išdava.
Valstybių vadovams sunku imti svarstyti ekonomikos sistemos keitimo klausimą. Kapitalizmas neseniai perėjo į globalinę stadiją – tapo globaliniu ir globalizuojančiu kapitalizmu. Tad tikima, jog pati sistema suras būdų , kaip spręsti savo išlikimo klausimą ir kaip įveikti iškilusius sunkumus. Suprantama, tam būtinas gerai apgalvotų politinių sprendimų pamatas, nes tik laisvosios rinkos ideologijos magai gali įsivaizduoti ekonomiką veikiant atsietai nuo politikos.
Tačiau ar įmanoma ekonomikos sistemą, juolab globalinę, keisti kokiais nors susitarimais? G-8 vadovų susitikimų istorija rodo, jog dėl vieningų veiksmų ar bendrų programų aršiai diskutuojama, o priimtų susitarimų nelinkstama laikytis. Pasaulio ekonomikos sistemą sunku keisti dar ir dėl to, jog tos sistemos lokomotyvas yra Jungtinės Valstijos, kurioms ir turėtų tekti didžiausi visokių keitimų kaštai. Niekas negali įsivaizduoti, kaip sisteminis laisvos rinkos principu grindžiamos ekonomikos reformavimas atsilieptų JAV politinei ir karinei galiai, vadinasi, ir pasaulio tvarkai. Todėl Jungtinės Valstijos stengiasi neprisiimti jokių didelių įsipareigojimų dėl atmosferos teršimo mažinimo.
Jungtinės Valstijos nepasirašinėjo Kioto protokolo, nesiruošė kaip nors įsipareigoti ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel iškeltoms idėjoms dėl mažinimo apimties ir laiko. Amerikiečių bandymas įtraukti į mažinimo programą ir kitas labiausiai atmosferą teršiančias šalis yra pagrįstas, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad kitos šalys taiko tą patį ekonomikos modelį ir siekia tų pačių ekonomikos augimo tikslų. Tad kaip tik lokomotyvas turėtų rodyti kitiems pavyzdį, kaip pristabdyti taršias ekonomikas, nepažeidžiant susiklosčiusio galių balanso. Tačiau kaip nepažeisti to balanso, o ypač – Kinijos, Indijos, Rusijos, Brazilijos siekių įgauti tarptautinėje arenoje daugiau galios?
Nors A. Merkel bei Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy spaudžiamas Jungtinių Valstijų prezidentas Geoge`as W. Bushas ir sutiko rimčiau žvelgti į klimato kaitos problemą, tačiau iki realių veiksmų dar toli. O pasaulio visuomenei pabodo begaliniai svarstymai ir nauji senų problemų pavidalai. Iš dalies tuo galima paaiškinti vis labiau kaistančią didžiojo aštuoneto susitikimų aplinką – saugumo priemonės ir policininkų kordonai akivaizdžiai rodo, kokia yra tapusi pasaulio lyderių ir pasaulio visuomenės atskirtis ir kiek daug kuriasi naujų įtampų, galinčių apsireikšti netikėtais visuomeniniais konfliktais.
Nors klimato šilimas buvo svarbiausias susitikimo dienotvarkės klausimas, tačiau jį kiek užtemdė santykių su Rusija aiškinimasis. Kad Vakarų pasaulio ir Rusijos santykiai darosi vis labiau įtempti, rodo abiejų pusių aukščiausio lygio politikų retorika. O laikraščių antraštėmis jau klausiama, kas sustabdys misterį Putiną. Vakarų šalių politikus ir žiniasklaidą sukrėtė Rusijos prezidento Vladimiro Putino patyčios, išsakytos nužudytiesiems Anai Politkovskajai ir Aleksandrui Litvinenkai. Tomis patyčiomis prezidentas aiškiai parodė savo požiūrį į vakarietiškos demokratijos vertybes, o sykiu savaip patvirtino įtarimus dėl „valstybinio užsakymo“ nužudyti aršiai Kremliaus politiką ir valdininkus kritikavusius žmones.
Prieš susitikimą V. Putinas, atsakydamas į JAV sumanymą kurti priešraketinės apsaugos skydą ir įtvirtinti jį prie Rusijos sienų, pagrasino vėl nutaikyti raketas į Europą. Suprantama, Rusiją ne tik neramina, bet ir erzina NATO plėtra į Rytus, taip pat amerikiečių atvykimas prie Rusijos vakarinių sienų. Galima nujausti, jog labiausiai rusišką retoriką kaitina suvokimas, jog Jungtinėms Valstijoms įsitvirtinant prie sienų, mažėja galimybių spausti kaimynines šalis.
Rusijos retoriką nulemia ir naujųjų Vokietijos bei Prancūzijos lyderių noras labiau suartinti savo ir JAV požiūrius į globalinius dalykus. Rusijai gerai sekėsi manipuliuoti Europos Sąjungos ir JAV nesutarimais, juolab antiamerikinėmis nuotaikomis. ES padėjo, sakytume, šaltas dušas – suvokta visiška priklausomybė nuo Rusijos tiekiamų dujų. Tačiau juk tą priklausomybės kilpą ES užsinerti padėjo dabartinis Kremliaus tarnautojas, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis. Beje, tokią vieno ES lyderių darbo patirtį derėtų gerai apmąstyti ir įvertinti dabartiniams ES vadovams. Pažymėtina, jog Jungtinės Valstijos jau prieš kurį laiką buvo įspėjusios ES dėl galimų skaudžių energetinės priklausomybės nuo Rusijos pasekmių. Tačiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio
Nekreipta dėmesio ir į agresyvėjantį Rusijos diplomatijos toną Baltijos šalių atžvilgiu. Prireikė Estijos įvykių, kad ES imtų suprasti, jog Rusija į savo mažąsias kaimynes žiūri kaip į gyvybinių interesų sritį ir stengiasi jose įtvirtinti įvairius „priklausomybių“ pavidalus, derindama korumpuoto elito pasitelkimo ir politinio šantažo bei neramumų kurstymo politiką. Rusijos politikų įniršį sukėlė tai, kad maža valstybė drįso drąsiai trinktelėti didžiajai kaimynei per nagus – sutrukdė įgyvendinti gerai paruoštą ir porą metų vykdytą padėties destabilizavimo bei vyriausybės vertimo operaciją. Norėdamas atkreipti didžiojo aštuoneto lyderių dėmesį į tokį Rusijos politikos pobūdį, Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas net paragino juos šalinti Rusiją iš šios organizacijos.
Rusijos žiniasklaida, komentuodama šį pasisakymą, prie „nedraugiškos“ Estijos prijungė ir Lietuvą, kurios premjeras Gediminas Kirkilas vienoje radijo laidoje išsakė keletą minčių apie Estijos prezidento pasiūlymą. Tačiau tie pasvarstymai nebuvo jokia aiškiai išsakyta mūsų valstybės pozicija. Tad Lietuva neigiamo įvaizdžio balų gavo nepelnytai. Šitai reikėtų suvokti kaip pamoką – jei jau kalbama, tai aiškiai ir pasirengus tvarkytis su galimomis pasekmėmis, o jei stokojama aiškios pozicijos, tai nereikėtų leistis į abstrakčius svarstymus, duodančius peno prieš Baltijos šalis nusiteikusiai Rusijos žiniasklaidai.
Didžiojo aštuoneto lyderių susitikimas baigėsi, tačiau pasaulinių problemų nemažėja. Būtų gerai, kad kitame susitikime lyderiai galėtų pasigirti nuveiktais darbais ir įsipareigojimų įvykdymu. Gal tada sumažėtų ir antisistemiškai nusiteikusių nevalstybinių organizacijų įkarštis. Tų organizacijų gretos vis didėja, o į jų nurodomas problemas, taip pat pasaulio lyderiams keliamus reikalavimus vis sunkiau numoti ranka.
