Prancūzijos futbolo rinktinės ir Miuncheno „Bayern“ klubo žvaigždė Franckas Ribery išskirtiame interviu „Sport Bild“ pasakojo apie vaikystę blokinių namų rajone, vaikų pašaipas dėl randų ir darbą su pneumatiniu kūju.
28 metų F. Ribery kartu su Miuncheno „Bayern“ sėkmingai pradėjo naująjį sezoną, o jo žaidimas aiškiai pagerėjo komandai pradėjus vadovauti treneriui Juppui Heynckesui. Aikštėje prancūzas demonstruoja stiprybę, kurios ištakų reikėtų ieškoti itin sunkioje jo vaikystėje ir jaunystėje.
Krašto saugas pasakojo, kad garsieji veido randai atsirado po automobilio avarijos, kai jam buvo vos dveji metai. Vaikas tuomet išlėkė per priekinį mašinos stiklą, tačiau išgyveno.
„Su tuo teko toliau gyventi. Viskas, kas buvo po to, darė mane stipresnį. Dėl randų buvau dažnai pašiepiamas. Blogiau nei vaikų pašaipos man buvo suaugusiųjų žvilgsniai. Pirmiausiai dėl to kentėjo mano šeima. Gerai prisimenu, kai kažkas į mano spoksodavo dvi ar tris minutes, tėvas ar mama pakildavo ir klausdavo: „Ar turi problemų? Kas nors netinka?“, – pasakojo F. Ribery.
Tiesa, vaikai būsimą futbolo žvaigždę dažnai Frankenšteinu nepravardžiavo, tačiau to užteko, kad paauglys į viską imtų agresyviai reaguoti. „Būdamas jaunuolis buvau agresyvus, tas laikas man nebuvo lengvas. Ypač ten, kur augau. Jei tavo galva nebus tvirta, esi žuvęs. Man svarbu buvo pačiam su viskuo susitvarkyti. Tai mane ir padarė stipriu“, – kalbėjo jis.
Kovotojas F. Ribery augo pajūrio Bulonėje, blokinių namų rajone, kur buvo visų socialinių problemų židinys ir itin aukštas nedarbo lygis. „Šeima gyveno šešių aukštų blokiniame name, kur durys prie durų glaudėsi daugybė šeimų. To žodžiais neaprašysi. Tačiau tai turėjo ir teigiamų pusių“, – sakė jis.
Tuomet svarbiausiu dalyku Francko gyvenime tapo futbolas: „Tarp namų buvo maža betonuota futbolo aikštė. Kiekvieną dieną ten žaisdavome futbolą po keturias ar šešias valandas. Visuomet keturi prieš keturis. Buvo svarbi taisyklė: laimėjusi komanda likdavo aikštėje. Vien dėl to visuomet norėjosi laimėti. Komandas paskirstydavome, kad būtų panašaus pajėgumo. Aš visuomet būdavau pirmas tarp stipriausiųjų. Ne kartą pasitaikydavo, kad užsižaisdavome per naktį iki aušros.“
Franckas Ribery (nuotr. SCANPIX)
Taip prasidėjo futbolo milžino karjera. Tiesa, joje buvo ir priverstinių pertraukų. Kad užsidirbtų duonai F. Ribery buvo priverstas imtis ir darbo gatvėje. „Kai buvau 17 metų žaidžiau trečios lygos komandoje „Olympique Ales“ ir klubas nustojo mokėti atlyginimą. Teko grįžti namo ir tėvas, būdamas tikras gatvės darbininkas, pasiūlė man tapti pagalbininku. Kroviau akmenis į sunkvežimius, tampiau įvairias medžiagas. Kartą tėvas man įdavė į rankas pneumatinį kūjį – vos galėjau jį nulaikyti. Tik tuomet suvokiau, koks sunkus gali būti darbas ir supratau, kad tai – ne man. Būtinai turėjau tapti profesionaliu futbolo žaidėju“, – pasakojo futbolininkas.
F. Ribery pavyko: „Didžiuojuosi, kad dirbau tą darbą. Tai man primenu, iš kur esu kilęs. To niekuomet nepamiršiu. Mano šaknys – stiprybės šaltinis“.
