Įkalk įvartį ir turėsi daugiau šansų įmušti jų dar ne vieną, pataria futbolininkams mokslininkai.
Visa laimė, kad tarp futbolo sirgalių yra ir matematikų: jie padėjo moksliškai nustatyti vieną svarbiausių futbolo dėsnių, apie kurį ir žaidėjai, ir sirgaliai iki šiol nutuokė tik intuityviai. Klasikinė futbolo teorija sako, kad tereikia komandai nors kartą laimėti ir reikalai kaipmat pajuda iš vietos – įvarčiai pasipila tarsi prasivėrus užtvankos vartams ir pergalė, galima sakyti, jau būna kišenėje.
Šį, kaip anksčiau buvo manoma, futbolo mitą analizuojantis žurnalas „Nature“ remiasi Edinburgo Herioto-Watto universiteto matematiku Martinu Weigeliu, kuris kartu su savo kolegomis iš Leipcigo universiteto tyrinėjo vadinamosios „futbolo karštligės“ fenomeną. Pasak M. Weigelio, šį efektą patvirtina kelių pastarųjų dešimtmečių futbolo rungtynių rezultatai.
M. Weigelio vadovaujama matematikų grupė išanalizavo aukščiausios Vokietijos futbolo lygos vyrų ir moterų futbolo komandų ir visų buvusių pasaulio čempionatų turnyrų rezultatus. Mokslininkai nustatė, kad rungtynių su dideliu įvarčių skaičiumi pasitaikydavo dažniau, nei to būtų galima tikėtis, jeigu komandos galutiniai rezultatai būtų išsidėstę atsitiktine tvarka.
Tai reiškia, kad komandos ne tik įmušinėja įvarčius, kurių skaičius tiesiogiai proporcingas futbolininkų meistriškumui, bet ir pasiekia maksimalių rezultatų po to, kai pradeda laimėti. Mokslininkai tai vadina savęs įtvirtinimo fenomenu.
„Kas kartą, kai komanda pradeda laimėti, ji paprastai padidina naujų įvarčių tikimybę per likusį žaidimo laiką“, – tvirtina M. Weigelis. Jis su kolegomis sukūrė matematinį modelį, pagal kurį sulig kiekvienu įvarčiu naujo įvarčio tikimybė vis didėja, be to, tiksliai pagal asimetrinį pasiskirstymą.
Pasak matematiko, šis fenomenas labiau pastebimas žemesnių futbolo lygų rezultatuose nei aukščiausioje lygoje. M. Weigelis sako, kad į pasaulio čempionato finalą patenka panašaus lygio komandos, todėl ten sumažėja tikimybė, kad viena iš jų pasieks grynai psichologinę pergalę. Ši teorija gali paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, Rytų Vokietijos futbolo lygoje iki susijungimo su Vakarų Vokietija 1990 m. buvo fiksuojama daugiau keistai dideliu rezultatu pasibaigdavusių rungtynių negu kur kas profesionalesnėje Vakarų Vokietijos Bundeslygoje.
Britų sporto psichologas Timas Reesas iš Ekseterio universiteto teigia, kad futbolininkai privalo sugebėti įveikti psichologinius praleisto įvarčio padarinius, jeigu nenori tapti „futbolo karštligės“ aukomis. „Kai komanda žaidžia gerai, ji ima labiau pasitikėti savimi, – sako jis. – Bet ką daryti, jeigu po pirmųjų 5 minučių rungtynių rezultatas tampa 1:0 ne jūsų naudai? Žinoma, prieš varžybas visais būdais reikia nusiteikti pergalei, bet būtina ir išmokyti komandą, kaip elgtis, kai reikalai pakrypsta ne taip.“
Reesas siūlo komandoms sukurti elgesio strategiją tiems atvejams, kai jos praleidžia įvartį. „Svarbu, kad jos turėtų ryžtingą „planą B“, – tvirtina jis ir pataria žaidėjams iš karto po praleisto kamuolio penkioms minutėms atsipalaiduoti ir susitelkti į savo žaidimo stilių. „Idėjos esmė ta, kad jie nepultų į paniką ir nepradėtų lakstyti be jokios tvarkos, tarsi begalviai viščiukai“, – tvirtina jis.
Psichologas kritikuoja ir pastangas verčiau išlaikyti vieno įvarčio pranašumą užuot stengusis triuškinti pažeidžiamus varžovus – tai klaida, kurią padarius buvo kaltinama ne viena šiame pasaulio čempionate dalyvaujanti komanda.
Matematikas M. Weigelis savo ruožtu tvirtina, kad jo turimi duomenys taip pat rodo, kurie iš dabartinių pretendentų į 2006-ųjų Pasaulio taurę turi istoriškai geriausias galimybes pasinaudoti savęs įtvirtinimo efektu. Vienas iš jų – Anglijos rinktinė, šauniai (5:1) sutriuškinusi Vokietiją 2001 m. O italai garsėja kaip įnirtingai siekiantys mažos rezultato persvaros.