Pirmoji skelbė apie rekordinę Anglijos „Premier“ futbolo lygos transliacijos teisių pardavimo televizijai sutartį, siekiančią 8 mlrd. svarų sterlingų. Antroji – apie daugkartinio Lietuvos futbolo čempiono Panevėžio „Ekrano“ liūdną ateitį: dėl skolų komandai užvertos durys į LFF pirmąją lygą. „Ekrano“ skolos siekia 400 tūkst. eurų – maždaug tiek, kiek kainuoja trys minutės Anglijos lygos rungtynių transliacijos.
Taip jau yra, kad tas pats futbolas vienur sukuria milijardus, o kitur neleidžia išsilaikyti vienai geriausių šalies komandų. Susiklosčiusi padėtis verčia pasvarstyti apie pasaulinio sporto iššūkius ir jų padarinius vietinėms bendruomenėms: tai tik didelės šalies pranašumų ir mažos valstybės trūkumų klausimas ar kai kas daugiau?
Pasauliniai paradoksai Šalia tokios prieštaringos statistikos vis dažniau girdime ir diskusijų dėl globalių procesų sukuriamų padarinių vietinėms bendruomenėms. Kol klubų savininkai ir lygų vadovai džiaugiasi didėjančiu pelnu ir sunkiai suvokiamo dydžio apyvarta, kita grupė dalyvių ima kalbėti apie vis labiau ryškėjančią šio augimo disproporciją. Tiksliau, apie šio augimo neadekvatų poveikį vietinėms bendruomenėms. Pavyzdžiui, nepaisant įspūdingų sutarčių tik keli tos pačios Anglijos lygos klubai yra finansiškai stabilūs, o dauguma jų prasiskolinę. Ir bene svarbiausia – nepaisant įspūdingų biudžetų nei Anglijos klubai, nei rinktinė nedemonstruoja puikaus žaidimo aikštėje. Tiesa, su Lietuvos rinktine anglams buvo lengvas pasivaikščiojimas, nes labai silpni pasitaikė varžovai... Apie globalizacijos fenomeną ir jo poveikį rašyta ne kartą. Atvertos rinkos, nevaržomas kapitalo ir žaidėjų judėjimas, resursų prieinamumas ir optimizavimas pristatomi kaip pagrindiniai pranašumai. Globalizacija iš tiesų pakeitė sportą. Žaidimas tapo beveik be sienų. Kažkas yra pastebėjęs, kad stipriausios Europos futbolo komandos – tai tarsi mini pasaulio rinktinės, kurių sudėtys išties įspūdingos. Iš pažiūros visa tai daroma dėl rezultatų ir vaizdingesnio spektaklio žiūrovams. Ir nesvarbu, kad Anglijos klube žaidžia vos vienas anglas, o Ispanijos – du ispanai... Sakoma, kad viskas daroma dėl žaidimo. Deja, taip yra tik iš pažiūros.
Atitikti turtingųjų poreikius
Konkrečiuose sporto projektuose gali dalyvauti įvairiausios žmonių grupės iš viso pasaulio. Tiek sportininkai, tiek agentai, tiek investuotojai gali nevaržomai manevruoti sparčiai besiplečiančioje sporto industrijoje. Sporto prieinamumas ne tik paįvairino sportą, bet ir objektyviai padaugino čia veikiančių interesų grupių skaičių. Toks atvirumas suteikė naujų perspektyvų žaidėjams ir sporto organizacijoms. Tačiau tai nevienareikšmiškai paveikė vietines bendruomenes. Anot žinomo sociologo Zygmunto Baumano, daug kalbančio apie globalizacijos poveikį individui, globalizuotos erdvės darosi nepasiekiamos lokalizuotam gyvenimui ir vietinės bendrijos praranda gebėjimą kurti prasmes bei derėtis dėl jų, jos ima vis labiau priklausyti nuo tokių prasmę teikiančių ir ją interpretuojančių veiksmų, kurių pačios nebekontroliuoja. Kaip visa tai atrodo praktiškai? Paminėtinas tas pats Anglijos futbolo lygos, tituluojamos kaip turtingiausios, pavyzdys. Nepaisant įspūdingų turtų vietiniai Anglijos žaidėjai anaiptol nedemonstruoja itin didelio meistriškumo aikštėje ir dažniausiai greta legionierių atlieka antraeilius vaidmenis. Reikalas tas, kad globalioje plotmėje veikiančios grupės nebūtinai atstovauja vietinės bendruomenės interesams. Jų atstovaujamas interesas nukreiptas ne į teisėtus bendruomenės lūkesčius, bet į asmeninių tikslų siekimą. Kalbant apie sportą tai atrodo gan paradoksaliai, nes nepaisant pasaulinių jėgų kiekvienas klubas yra susisaistęs su artimiausia vietine aplinka – miestu, rajonu, šalimi. Galima suprasti anglų nusivylimą dėl to, kad įspūdingi turtai jau kuris laikas nepadeda ugdyti vietinių sportininkų ir pasiekti bent kiek reikšmingesnių pergalių tarptautinėje arenoje.
Su verslo analogijomis susiduriame kasdien ir tai mūsų nebestebina. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikiantys didieji bankai savo pelną išveža į Skandinaviją. Taisyklė paprasta – kieno kapitalas, to ir pelnas. Ir nieko čia nepadarysi. Analogiją grąžinkime į sportą ir pamėginkime įsivaizduoti, kaip graudžiai ir skausmingai tai gali atrodyti. Kol mums tai gan tolima ir svetima tikrovė, tie patys anglai jau dabar susiduria su šiuo negailestingu reiškiniu. Žinomus jų futbolo klubus ėmę gelbėti ir supirkinėti piniguočiai iš Rusijos buvo sutikti it didvyriai. Ilgainiui paaiškėjus, kad jų ir vietinės bendruomenės interesai vis labiau išsiskiria (o kitaip ir būti negali), prasidėjo trintis, o didvyrių etiketę ėmė keisti ne tokie malonūs epitetai. Ignoruoti vietinius poreikius
Kitas pavojus – tai pernelyg lokalizuotas ir tik nuo artimiausios aplinkos priklausantis sportas, ypač jei valstybė nėra turtinga ir nepaisant deklaracijų ši sritis jai nėra prioritetas. Panašiai kaip Lietuvoje. Vietinis sportas neturi galimybių konkuruoti su pasauliniu. Pavyzdžiui, kiek žiūrovų sutraukia Europos šalių futbolo čempionatai ir kiek Lietuvos klubų rungtynės Vilniuje, Klaipėdoje ar kituose miestuose? Matome, kaip formuojasi ir veikia inertiški ratai, kurie besisuka dviem kryptimis: globalizuotas sportas toliau stiprėja, tačiau interesai skaidosi ir tik laiko klausimas, kada jų destruktyvus poveikis vietinėje aplinkoje pasireikš visa savo griaunamąja jėga. Minėti pavyzdžiai jau dabar rodo ryšį, tiksliau, atotrūkį tarp žinomų žaidėjų spartaus galios augimo ir vis mažesnio poveikio vietinėms bendrijoms (pavyzdžiui, vietinėms lygoms). Na, o pritraukus pasaulinių jėgų jos ilgainiui tampa vis savarankiškesnės ir nepriklausomos, nebepasiduoda vietinių interesų poveikiui.
Nepaisant priešingo tvirtinimo jau seniai aišku, kad futbolas dažniausia visų pirma yra verslas, o tik paskui sportas. Geriausių komandų vadyba orientuota į pergalių siekimą ir pelno didinimą. Jie žino, kad turėdami didžiulius resursus įsigis bet ką. Tuo tarpu talentų ugdymas, piramidžių formavimas ar šalies futbolo stiprinimas yra antraeilis uždavinys. Vartotojiškos logikos vedama globalizacija vietinėje erdvėje populiarų fenomeną siekia išpopuliarinti visame pasaulyje. Neretai fenomenas atplėšiamas nuo jo istoriškai susiformavusių šaknų, tradicijų, o dirbtinis įmetimas į perdėm platų bei neapibrėžtą kontekstą atrodo paradoksaliai. Visa tai leidžia atsirasti tokiems pavyzdžiams, kaip gerai žinomas „Manchester United“ klubas, kuris daugiau sirgalių turi tolimojoje Kinijoje nei pačioje Jungtinėje Karalystėje. Nors tai gali pasirodyti perspektyvu, bet, kaip rodo praktika, vietinės bendruomenės problemų neišsprendžia.
Apibendrinant tenka kelti gan banalius, bet sunkiai išsprendžiamus klausimus: ar nėra taip, kad dominuojanti pasaulinė sporto sistema palankesnė milijardieriams, gebantiems pasinaudoti tendencijomis ir didinti pelną, bei talentingiems ekonomiškai silpnesnių šalių atstovams, siunčiantiems ryškiausius talentus į kitų šalių stipriausias lygas ir atimantiems žaidimo laiką iš vietinių sportininkų. Manding, didžiausias ateityje laukiantis iššūkis – grąžinti sportą vietinėms bendruomenėms ir sugrąžinti į komandas savus žaidėjus.
Taip jau yra, kad tas pats futbolas vienur sukuria milijardus, o kitur neleidžia išsilaikyti vienai geriausių šalies komandų. Susiklosčiusi padėtis verčia pasvarstyti apie pasaulinio sporto iššūkius ir jų padarinius vietinėms bendruomenėms: tai tik didelės šalies pranašumų ir mažos valstybės trūkumų klausimas ar kai kas daugiau?
Dainius Genys/"Olimpinė panorama“
