Per praėjusią savaitę Angoloje įvykdytą išpuolį prieš Togo nacionalinę futbolo rinktinę žuvo autobuso vairuotojas, atstovas spaudai ir trenerio asistentas. Dėl šio išpuolio Togo futbolininkai pasitraukė iš Afrikos nacijų taurės. Tačiau ši tragedija yra toli gražu ne pirmoji kruvina dėme sutepusi populiariausią pasaulyje žaidimą. Žurnalas „Foreign Policy“ pristato aršiausius futbolo karus.
Futbolo karas
Metai: 1969
Komandos: Hondūras, Salvadoras
Žala. Hondūro ir Salvadoro rinktiės 1969 metų birželį trejose varžybose kovojo dėl teisės rungtyniauti Pasaulio futbolo čempionate. Prabėgus porai savaičių po varžybų tarp abiejų valstybių kilo karas, pramintas Futbolo karu. Hondūras tuo metu neapkentė savo kaimynės, nes septintojo dešimtmečio pabaigoje į Hondūre jau buvo 300 tūkst. nelegalių migrantų iš Salvadoro. 1969 metų pavasarį įtampa itin išaugo, nes Hondūras pradėjo vyti iš šalies atvykėlius iš Salvadoro.
Kai abi komandos susitiko atkrintamosiose varžybose, fanų sukeltas smurtas, per kurį žuvo keli žmonės, sukėlė tikrą isterijos audrą žiniasklaidoje. Birželio 27 dieną Hondūras nutraukė diplomatinius santykius su Salvadoru. (Hondūro futbolininkai pirmąjį susitikimą laimėjo rezultatu 1:0, Salvadoras triumfavo antrose varžybose rezultatu 3:0 ir galiausiai lemiamos varžybos neutralioje aikštėje Meksike baigėsi Salvadoro pergale 3:2. Būtent Salvadoras pateko į 1970 metų Pasaulio čempionatą.) Liepos 14 dieną Salvadoras surengė oro antskrydžius prieš taikinius Hondūre ir kitą dieną Salvadoro kariuomenė maždaug 10 kilometrų įsiveržė į Hondūro teritoriją. Aprūpinimo trūkumas sustabdė Salvadoro karinę ataką ir liepos 20 dieną, tarpininkaujant Amerikos valstybių organizacijai, buvo sudaryta paliaubų sutartis. Iš viso konflikto metu žuvo 2 tūkst. žmonių, kurių dauguma buvo Hondūro civiliai. Be to, iš Hondūro buvo išvyti dešimtys tūkstančių atvykėlių iš Salvadoro.
Heyselio stadiono katastrofa
Metai: 1985
Komandos: „Liverpool“, Turino „Juventus“
Žala. 39 fanai, kurių dauguma buvo italai, žuvo ir dar apie 600 žmonių buvo sužeisti prieš pat 1985 metų Europos Taurės finalą Briuselyje. Nepaisant to, po kelių valandų varžybos vis viena įvyko.
„Liverpool“ fanai teigia, kad dalis ištikimiausių „Juventus“ gerbėjų nusipirko bilietus į taip vadinamiems „neutraliems“ žiūrovams skirtą sektorių, kuris daugiausiai buvo rezervuotas vietiniams belgams. Teigiama, kad, likus valandai iki mačo, italai pradėjo į anglus mėtyti padegamuosius užtaisus. Atsakydami į tai, grupė anglų „Liverpool“ fanų metėsi bėgti link neutralių žiūrovų sektoriaus ir žiūrovai atsitraukdami ėmė bėgti prie vienos iš atraminių sienų. Ši siena griuvo ir prispaudė nemažą skaičių žmonių. Belgijos valdžia valdžia buvo itin kritikuojama dėl to, kad stadione buvo nepkankamai policijos, o be to, varžybos buvo rengiamos pasenusiame stadione. „Juventus“ tą vakarą vis dėlto laimėjo taurę palauždami „Liverpool“ rezultatu 1:0. Visos anglų komandos po šio incidento 5 metams buvo pašalintos iš Europos turnyrų, o „Liverpool“ klubas susilaukė papildomos 2 metų bausmės.
Etninė neapykanta Balkanuose
Metai: 1990
Komandos: Belgrado „Crvena Zvezda“ ir Zagrebo „Dinamo“
Žala. „Šio klubo fanams, kurie šiame stadione 1990 metų gegužės 13 dieną pradėjo karą su Serbija“ - tokį įrašą galima perskaityti ant greta Zagrebe esančio „Maksimir“ stadiono stovinčio paminklo. Sunkumai prasidėjo, kai 1990 metų balandį Kroatijos rinkimus laimėjo už nepriklausomybę pasisakantys politikai. Tai itin pakurstė etninę įtampą tuometinėje Jugoslavijoje. Kitą mėnesį į Zagrebą, kur vyko „Crvena Zvezda“ ir „Dinamo“ susitikimas, atvyko „Crvena Zvezda“ sirgalių grupuotė „Delije“, kuriai vadovavo liūdnai pagarsėjęs Želko Raznatovičius „Arkanas“. Vėliau nemaža dalis „Delije“ narių per karą prisijungė prie Arkano suformuotų sukarintų dalinių, vykdžiusių etninius valymus buvusios Jugoslavijos teritorijoje.
Prieš varžybas gatvėse vyko aršūs sirgalių mūšiai, o stadione serbų policininkai, kurie turėjo užtikrinti saugumą, leido „Delije“ nariams netrukdomiems puldinėti „Dinamo“ aistruolius. Savo ruožtu „Dinamo“ fanai, žinomi kaip „Bad Blue Boys“, surengė kontrpuolimą, kuris tapo didžiausia invazija į aikštę per visą futbolo istoriją. Į stadioną buvo pakviestas policijos pastiprinimas, tačiau dar iki to laiko „Dinamo“ kapitonas Zvonimiras Bobanas sugebėjo mesitriškai įspirti fanus persekiojusiam policininkui. Rungtynės niekados taip ir nebuvo baigtos, tačiau nemaža dalis tą dieną stadione besikovusių fanų vėliau prisijungė prie sukarintų dalinių, dalyvavusių Balkanų karuose.
Egipto ir Alžyro mūšis
Metai: 2009
Žala. Kovojant dėl vienintelio bilieto į 2010 metų Pasaulio čempionatą, įtampa tarp šių divjeų didžiausių konkurenčių Šiaurės Afrikoje itin išaugo praėjusį lapkritį. Abi šios komandos prieš 20 metų jau buvo įsivėlusios į neramumus. Tuomet Egiptas nugalėjo Alžyrą ir užsitikrino vietą 1990 metų Pasaulio čempionate Italijoje. Tuomet Alžyro rinktinės žvaigždė Lakhdaras Belloumis buteliu smogė į veidą Egipto ekipos gydytojui, kuris neteko regėjimo viena akimi.
Likus keliokms savaitėms iki 2009 metų susitikimo, buvo nulaužti abiejų komandų internetiniai puslapiai, o tai dar labiau padidino ir taip nemenką įtampą. Atvykusius į Kairą Alžyro žaidėjus Egipto fanai pasitiko akmenimis. Keli Alžyro žaidėjai buvo sužeisti, kai Egipto fanai akmenimis apmėtė jų autobusą. (Egipto žiniasklaida teigia, kad šis incidentas buvo suvaidintas.). Kai Egiptas paskutinę minutę įmušė įvartį, lėmusį tai, kad abi ekipos turės žaisti papildomas varžybas Sudane, Kaire kilo tikra šventė. Per chaosą buvo sužeisti 20 Alžyro fanų, tačiau Alžyro spauda nupiešė visai kitokį įvykių vaizdą. Buvo teigiama, kad fanai buvo deginami gyvi, moterys išrengiamos, o alžyriečiai žudomi gatvėse. Dėl to Alžyre buvo nusiaubtos egiptiečių verslininkų įmonės. Po to, kai Alžyras laimėjo atkrintamąsias rungtynes, kilo nauja smurto banga. Alaa Mubarakas, vienas iš dviejų Egipto prezidento Hosnio Mubarako sūnų, teigė, kad išpuoliai prieš Egipto sirgalius Sudane buvo planuojami iš anksto. Abi autokratinės vyriausybės buvo laimingos galėdamos išnaudoti šį epizodą tam, kad kritika būtų bent trumpam laikui nukreipta nuo jų pačių. Įtampa nurimo, kai po kurio laiko abu režimai nutildė valstybinę spaudą, kuri ir buvo pagrindinė neramumų kurstytoja.
„El Clasico“
Metai: nuo 1902 iki dabar
Komandos „Barcelona“ ir Madrido „Real“
Žala: Viena iš seniausių ir ilgiausiai besitęsiančių politinių futbolo priešpriešų tarp Madrido ir Barselonos prasidėjo 1902 metais. Per Ispanijos pilietinį karą fašistai subombardavo „Barcelona“ klubo būstinę. Per generolo Franco erą Madridas buvo laikomas režimo klubu, o „Barcelona“ savo ruožtu buvo laikoma katalonų regionalizmo atstove. 1939 metais buvo uždrausta katalonų kalba, o „Barcelona“ iš savo herbo turėjo pašalinti Katalonijos vėliavą. Be to, generolas Franco nuolatos padėjo „Real“ ekipai spausdamas žaidėjus, kurie buvo netoli perėjimo į Barseloną, verčiau prisijungti prie Madrido klubo.
Nepaisant to, Barselonos stadionas buvo viena iš nedaugelio vietų, kur Franco eros metais buvo galima vartoti katalonų kalbą. Iš to gimė ekipą reprezentuojantis šūkis: „Tai – daugiau nei klubas“. Po Franco eros įtampa tarp šių dviejų ekipų smarkiai sumažėjo, tačiau fanai vis dar yra neprognozuojami. Po to, aki 2000 metais portugalas Luisas Figo perėjo iš „Barcelona“ ekipos į „Real“, vienas katalonų fanas per mačą „Cam Nou“ stadione paleido į jį kiaulės galvą.
