• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Oi, ne, amerikiečiams mano pavardė yra neįkandama. Tačiau aš net nenoriu, kad jie bandytų tai daryti. Jie mane vadina tiesiog „Vytas“, – nusišypsojo du metus MLS pirmenybėse rungtyniaujantis Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės gynėjas Vytautas Andriuškevičius.

30

„Oi, ne, amerikiečiams mano pavardė yra neįkandama. Tačiau aš net nenoriu, kad jie bandytų tai daryti. Jie mane vadina tiesiog „Vytas“, – nusišypsojo du metus MLS pirmenybėse rungtyniaujantis Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės gynėjas Vytautas Andriuškevičius.

REKLAMA

Dėl lietuvio pavardės galvos nesuka ir didžiausi Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) televizijos sporto kanalai bei naujienų portalai: „Vytas“.

„Jie net nerašo mano pilno vardo ir pavardės, – juokiasi Portlendo „Timbers“ gynėjas. – Vieną dieną pagalvojome su žaidėjų ekipuotės vadybininku gal „dėl bajerio“, kad jiems būtų sunkiau ištarti, ant marškinėlių reikėtų pabandyti sutalpinti visą mano pavardę. Tačiau tiek daug raidžių... Jam reikėtų spausdinti tas mažesnes raideles. Tiek to, man tinka Vytas“.

Paklaustas, ar reikėjo amerikiečiams baksnoti žemėlapį ir pasakoti apie savo gimtinę, Vytas purto galvą. „Tikrai nereikėjo, juk jie savo mieste turėjo Arvydą Sabonį“, – primena futbolininkas.

REKLAMA
REKLAMA

Daugiau vienybės?

27-erių Portlendo „Timbers“ klubo žaidėjas nenoriai imasi lukštenti nacionalinės rinktinės rezultatų, tačiau teigia, jog daugelis žaidėjų iš paskutiniųjų bando situaciją pakeisti. „Bet tai nėra paprasta. Tai nepriklauso tik nuo mūsų. Reikia kur kas daugiau. Reikia daugiau vienybės”, – teigė gynėjas.

REKLAMA

„Jeigu mums pavyksta laimėti, vis vien visiems atrodo viskas negerai, - trukteli pečiais Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas Vytautas Andriuškevičius. - Trumpa ta euforija būna. Kur mes esame? Nepavydėtinoje situacijoje. Patikėk, nėra skanu skęsti pralaimėjimuose bei apkalbose“.

O vėliau priduria: „Suprantu, kad sporte visada bus nepatenkintų, bus visažinių ekspertų, tačiau visada yra mažiau darančių“.

REKLAMA
REKLAMA

Pakėlė ranką

Būdamas penkerių Vytautas pradėjo lankyti krepšinio treniruotes. „Tačiau jos vykdavo labai toli nuo Alytaus centro, tėvai neturėjo laiko manęs kasdien vežioti, o keliauti su „mikriuku“ dar buvau per mažas, - pasakojo V. Andriuškevičius. – Po poros savaičių teko atsisveikinti su krepšiniu”.

Futbolininkas prisipažino vaikystėje buvęs tikras Tarzanas. „Visur landžiodavau, šokinėdavau, bėgiodavau. Tiesiog man patikdavo kažką veikti“, - prisipažino jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Todėl jis nė kiek neabejojo, kai antroje klasėje išgirdo klausimą „Kas nori į futbolą?“

„Ir, žinoma, visi klasės berniukai pakėlė rankas... Pakėliau ir aš. Ir viskas taip prasidėjo. Kadangi nenorėjau mėtytis ir bandyti dešimties dalykų, likau su futbolu. Man patiko – grupė bernų, daug draugų iš komandos, turėjome griežtą trenerį, reikėjo daug išmokti. Tai mane užbūrė, - kalbėjo V. Andriuškevičius.

REKLAMA

Futbolo kelias

Jis tuoj pat prisipažino, kad vaikystėje nesivaikė didžių sportinių svajonių. „O ir su mama visai neseniai apie tai kalbėjome. Sutikome, kad vaikystėje tikrai neatrodė, kad tapsiu futbolininku, kad tai yra rimta, - teigė V. Andriuškevičius. – Vaikystėje galvoti apie ateitį? Niekas jos vaikystėje negali nuspėti. Žinai, su manimi treniravosi vaikai, kurie, mano manymu, turėjo tapti „superstar‘ais“... Tačiau nė vienas iš jų tokiu netapo, nes gyvenime priėmė neteisingus sprendimus, susidėjo su netinkamais draugais. Dabar suprantu, kad yra labai sunku vaikystėje nuspręsti, kuris bus tas, kuriam pasiseks“.

REKLAMA

- Manau, ir pats paauglystėje turėjai šansų nuklysti? paklausiau Vyto.

- Mokiausi Alytaus 8-oje vidurinėje mokykloje... Alytiškiai supras, ką tai reiškia. Kas buvo mano geriausi draugai? Neretai vieno ar kito draugo ieškodavo policija. Tačiau mane gelbėjo futbolas. Mus treniravo labai griežtas treneris Rimas Kochanauskas, kuris nuolat mus prižiūrėdavo, buvome įpratinti laikytis kartu: nevaikščiodavome pakampėmis, nes žinojome, kad mums bus šakės, jei mus užmatys... O ir prieš tėvus juk būtų buvę gėda. Vieni ėjo vagiliauti, o kiti keliavo sportuoti. Ir iki šiol aš tikiu, kad sportas bet kuriam vaikui suteikia daugiau negu bastymasis gatvėmis. Nors ir aš pats ne visada šventas buvau: esu ir kramtomą gumą, kojines pavogęs, ir langą išdaužęs. Vaikščiodavau gatvėmis ir krėsdavau cirkus. Man pavyko išlaviruoti – labai nesuartėjau nei su banditėliais, nei su sportininkais – buvau tarsi per vidurį. Laiku supratau, kad man yra geriau su geraisiais vaikais. Nors būti su „blogiukais“ tais laikais būdavo kiečiau. Mano gyvenimas apsivertė, kai išvažiavau į Kauną. Aš septyniolikos pradėjau mūryti savo gyvenimo pamatus, o „blogiukai“ jau sprendė problemas su teisėsauga. Tas „kietumas“, pasirodo, visiškai nebuvo „kieta“. Jis buvo tam, kad mokykloje galėtumei pavaidinti, pasirodyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Tačiau, Vytautai, kada atsirado svajonės?

- Pamenu, kad ketvirtoje ar penktoje klasėje turėjome ant lapo parašyti, kuo norime būti užaugę. Spėk, kas pas mane buvo parašyta? Parašiau, kad noriu būti Mančesterio komandos žaidėjas. Tuo metu mano gyvenime visur ir visada buvo futbolas: rytas, vakaras, kiemas, stadionas, karjeras. Žaisdavome futbolą, nes mes jį mylėjome. Nemąstėme, kad būsime žvaigždėmis, tačiau nuolat jį žaidėme: ant smėlio, spardydavome kamuolį į sieną, žaisdavome „tūkstantį“. Nuolat žaisdavome futbolą tarp kiemų, varžydavomės su vyresniais. Alytuje visi žinojo, kad fainiausia yra žaisti futbolą. Aš tai ir dariau. Tiesą pasakius, daugiau nieko nemokėjau daryti. Kartais ir dabar nueinu pažiūrėti, kaip žaidžia vaikai. Susimąstau „O kaip atrodžiau aš vaikystėje?“ Dabar suprantu, kad nebuvau toks žaidėjas, koks įsivaizduodavau esąs. Vaikystėje man atrodydavo, kad moku varytis kamuolį, ir įvarčius mušdavau... O dabar esu gynėjas (juokiasi). Žinau savo stipriąsias ir silpnąsias puses, todėl kyla elementarus klausimas, ar vaikystėje buvau toks techniškas, koks maniau esąs. O gal buvau visiškai netikęs, bet gerai apie save galvojau... Gal iš šono atrodžiau juokingai.

REKLAMA

- Kada tapai gynėju?

- Pas trenerį R. Kochanauską aš buvau vidurio saugas, tačiau salėje, kai žaisdavome 4x4, buvau gynėjas. Nuvažiavau į Kauną ir dublerių komandoje buvau „pastatytas“ kairiuoju gynėju. Ir ačiū dievui. Nes aš nieko nebūčiau pasiekęs futbole, jei žaisčiau kitoje pozicijoje. Sakau atvirai. Vidurio saugas? Reikia turėti vienų savybių. Krašto saugas? Reikia turėti kitų savybių.

REKLAMA

- O gynėjui nereikia?

- Reikia. Man gynėjo pozicija labiausiai tiko. Vidurio gynėjas turi būti aukštas ir drūtas... O kairys gynėjas? Man tiko, nes esu kairiakojis ir man visada patikdavo bėgioti, daryti „patkatus“, būti agresyviam. Tai man tiko ir patiko. Žinau, kad jeigu nebūčiau kairys gynėjas, kažin ar būčiau išvažiavęs iš Lietuvos. Kartais dabar apsidairau savo komandoje į kitų pozicijų žaidėjus ir suprantu – be šansų, net negalėčiau konkuruoti. Tačiau... Jie negalėtų būti kairiais gynėjais. Ir aš tai žinau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Į Kauną išvažiavau būdamas paaugliu...

- Tai yra mano geriausi laikai. Į Kauną atvažiavome trise tiesiai į dublerių komandą. Įsivaizduok, dešimt metų mes buvome griežtai auklėjami, prižiūrimi ir įpratę blizginti savo bucus kasdien. Atvažiavome į Kauno komandą, kurioje, manau, nebuvo nė vieno kauniečio: Kėdainiai, Kaišiadorys, Vilnius. Visi Lietuvos jaunieji talentai vienoje vietoje ir visiškai laisvė: gyvename vieni, niekas nerėkia, po treniruočių darai, ką nori. Chebra buvo labai draugiška, kartu į klubus eidavome. Su dubleriais laimėjome čempionatą. Tai buvo geriausi paauglystės metai. Manau, tokie jie ir turėjo būti – geriau būti ir negalėjo. Pinigų mes neuždirbdavome daug, tačiau nesukdavome dėl to galvos. Užtekdavo komandos draugų, su kuriais kartu mergas kabindavome, šnekėdavomės visomis temomis. Tai buvo auksiniai mano laikai.

REKLAMA

Po kiek laiko sulaukiau kvietimo į Edinburgo „Hearts“ klubą. Tačiau mano tėtė užprotestavo: „Kol nepabaigs mokyklos, niekur jis nevažiuos“. Pasilikau Kaune, patekau į pagrindinę komandą. Bajeris gavosi toks, kad tik patekau į pagrindinę komandą, viskas ir sugriuvo – Kauno komanda buvo išmesta į trečią lygą. Tada supratau, kad man reikia bėgti. Žinojau, kad turiu verstis per galvą ir išvažiuoti.

- Tačiau nėra paprasta lietuviui futbolininkui išvažiuoti į užsienį.

- Tai yra sunku. Privalai susirasti draugų, pažįstamų ir nereikia to gėdytis: prašyti pagalbos. Tereikia ieškoti žmonių, kurie norėtų surizikuoti duoti tau šansą. Kaip aš išvažiavau į Lenkiją? Per sesės draugus. Kažkas kažkur kažką suvedė, kad mane išvežtų. Man paskambino ir pasakė „Rytoj ryte varai į Lenkiją su Artūru Rimkevičiumi. Išvažiavome. Artūras po trijų dienų apsigręžė ir išvažiavo atgal. Likau vienas. Man buvo pasakyta, kad turėsiu pabūti tris dienas, o išbuvau dvi savaites: be kompiuterio, be asmeninių daiktų. Verkiau. Buvo sunku. Angliškai ten niekas nešnekėjo. Vienas. Dviejų savaičių testai, kuriuose puikiai pasirodžiau. Kažkokiu būdu aš ten buvau greičiausias ir geriausias. O ir žaisti dar visai mokėjau. Tikau „Lechia“ komandai. Likau. Man pasisekė. Jeigu jau kalbame apie išvažiavimą iš Lietuvos, žinau paprastą tiesą: futbolininkai turi stengtis bet kokia kaina išvažiuoti iki dvidešimto gimtadienio. Nes po trijų metų niekas į tave jau nežiūrės ir niekas tavęs čia neieškos. Tave turi paimti, kol tave gali išugdyti ir padėti pakelti tavo lygį. Būkime atviri, tuo metu niekas nežiūrėdavo į Lietuvą ir abejoju, ar kas dabar žiūri. Agentai čia nesidairo. Mes, lietuviai, esame nepatrauklūs.

REKLAMA

- Kiekvienais metais juk girdime džiaugsmingus skaičius, kiek vaikų lanko futbolo treniruotes. Kur dingsta visi talentai?

- Aš nežinau. Net neįsivaizduoju, koks turėtų būti planas, kuris padėtų užauginti žaidėjus. Neįsivaizduoju. Kodėl juos sunku užauginti? Užsienyje visi žino savo šalies futbolininkus, nes lygos yra aukščiausio lygio. Tėvai žino „jeigu mano vaikas taps futbolininku, jis galės nesukti galvos dėl pinigų, jis bus žinomas ir galės siekti karjeros aukštumų“. Lietuvoje? Paklausk manęs, ar leisčiau savo vaiką į futbolo treniruotes?

REKLAMA
REKLAMA

- Ar leistum savo vaiką į futbolo treniruotes?

- Pagalvočiau. Manau, leisčiau, bet tėviškai pasakyčiau „Žiūrėk savęs“. Nes aš žinau, kaip viskas yra. Žaisti Lietuvoje už pinigus, kuriuos moka futbolo klubai? Aš pagalvočiau, gal man būtų naudingiau eiti dirbti normalų darbą. Likti žaisti Lietuvos klube – perspektyvos liūdnos. Yra sunku. Spėju, kad daugelis tėvų mato, kad geriau vaikui bus kur nors kitur. Taip, futbolą žaisti smagu, bet ar visada tai kur nors nuveda? Paskaičiuokime, pas mano pirmą trenerį Alytuje mūsų bėgiojo keturiasdešimt. Šiuo metu aš, matyt, esu vienintelis sveikas ir iki šiol žaidžiu. Procentas yra mažas. Kitose kartose, žinoma, jis gali būti didesnis. Tu gali dešimt metų lankyti futbolą, tu gali būti labai geras žaidėjas, bet vieną dieną susirasi paną, kuri tave išves iš sportinio kelio. Nejuokinga. Taip būdavo, taip yra. Tau gali pasitaikyti šansas išvažiuoti, bet kažkodėl tu pasakysi „Čia mano draugai, aš lieku“.

- Tai yra tikėjimo savo keliu stiprybės išbandymas...

- Taip, bet tu turi turėti tėvų palaikymą, reikia, kad laiku ir vietoje tave nukreiptų... Be to, pats turi nebijoti išvažiuoti. Man niekada nebuvo sunku. Tačiau aš mačiau alytiškių, kurie atsisakydavo atvažiuoti į Kauno dublerių komandą, nes jiems buvo svarbesni draugai. Jie niekada niekur ir neišvažiavo. OK. Kitas nepaliko Alytaus dėl panos... OK. Aš tuo metu turėjau merginą, kai mane kvietė Kauno komanda. Bet mes abu žinojome, kad eisiu savo keliu, o ji savo. Tai man padėjo. Abu žinojome, kad sieksime savo tikslų gyvenime. Meilei nebuvo suteiktas prioritetas. Kas rūpi paauglystėje? Draugai, lėbavimai, tūsai, panos, meilė... Viskas susideda į vieną ir tu lieki bei nesuvoki, kad suteiktą šansą paleidai vėjais. Paklausi manęs, kaip pasiekti rezultatų? Kaip pasirašyti kontraktą? Kaip būti geru? Manęs dažnai to klausia. Ir aš atvirai sakau, kad turi patikti treneriui, turi būti sveikas, turi pats to norėti – viskas sukrenta į vieną katilą. O svarbiausia, privalai išmokti sukandęs dantis priimti visą kritiką, kurios galimai tu net nenusipelnei. O kartais matydamas, kas yra blogai, turi apsimesti, kad viskas yra gerai ir tylėti. Ir tai vyksta visose komandose, visose šalyse. Juk tokių situacijų būna bet kuriame darbe: nesutinki, bet geriau patylėsi ir sutiksi, nes pasipriešinsi ir tave labai greitai patrauks į šoną. Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Danijos klubai – visur taip yra. Juk niekam nepatinka tie, kurie šakojasi. Tik Olandijoje mums buvo leidžiama atvirai išsakyti savo nuomonę. Amerika? Yra tik „taip“ ir „taip“. Privalai nuolat sakyti „taip“. Lenkijoje į mus pirštais baksnodavo ir aiškindavo, kas yra kaltas ir jei nesutikdavai – degdavai. Aš pats metus dubleriuose žaidžiau. Nežinau už ką. Eidavau klausti trenerio, o jis su manimi nešnekėdavo. Ir nė vienas kitas treneris man nepasakydavo, kas yra blogai. Matyt, kažką buvau padaręs ne taip.

REKLAMA

- Į Ameriką taip pat išvažiavai per draugus ir pažįstamus?

- Ne. Buvo keli agentai, kuriems buvau suteikęs teisę ieškoti man galimo klubo. Laukiau, buvo įvairių šnekų, tačiau konkretaus pasiūlymo nesulaukiau. Vieną dieną man paskambino agentas iš Švedijos ir pranešė apie Portlendo „Timbers“. Man buvo pasakyta, kad klubas viską apie mane žino ir manimi domisi. Reikėjo labai greitai apsispręsti. Esu avantiūristas. Amerika? Why not? Taip, toli, žinojau, kad rinktinė kentės. Tačiau du mėnesius buvau be klubo, neturėjau iš ko rinktis. Nusprendžiau pamatyti svajonių šalį. Be to, man visada patikdavo važiuoti ten , kur dar lietuviai nebuvo žaidę: Švedijoje buvau antras, Olandijoje – antras. Amerikoje? Vėl antras. Kitą dieną po agento skambučio išskridau. Tik atskridus klubas patikrino mano sveikatą, teko pakalbėti su treneriu, kuriam pasakiau tiesiai šviesiai, kas esu ir ko iš manęs nereikėtų tikėtis. Pasakiau, kad aš negalėsiu apvesti penkių žaidėjų... Net dviejų neapvesiu, bet galėsiu atiduoti pasą ir apsiginsiu. Treneriui viskas tiko. Pasirašėme sutartį. Vėliau pamačiau, kaip klubas rūpinasi žaidėjais... Tarkime, Lenkijoje, jeigu norėdavai, kad tave prižiūrėtų gydytojas, turėdavau lauktuvių iš Lietuvos vežti. Rimtai. Taip yra. Kai kuriose šalyse net jausdavai, kad personalas kažką darydamas dėl žaidėjų, tiesiog nekenčia jų. Galbūt jie jaučiasi neįvertinti... Amerikoje? Ten žmonės džiaugiasi, nes gali tau padėti siekti visų bendro tikslo. Aš nustebau, kad ten žmonės stengiasi ir jiems tai patinka. Galiu paskambinti vadybininkui bet kuriuo paros metu ir pasakyti, kas man yra blogai ir jis su džiaugsmu padės. O vėliau nesakys, kad esu jam kažką skolingas. Kultūros tikrai skiriasi. Smagu matyti, kad tave vertina. Smagu būti ten, kur yra mažiau negatyvo.

REKLAMA

- Ko teko išmokti Amerikoje?

- Išmokti nieko nereikėjo... Tik prirasti prie gero. O prie gero labai greitai priprantama. Labai džiaugiuosi, kad mano karjeroje viskas buvo laiptelis po laiptelio: Kaunas, Lenkija, kur tikrai buvo negerai...

- Lenkijoje nebuvo minčių viską mesti?

- Ne, mesti nenorėjau, tik žinojau, kad reikia kažką keisti. Lenkijoje buvo nesmagu žiūrėti, kaip yra elgiamasi su žaidėjais. Aš visada stengiausi būti nuoširdus ir pasitikėjau žmonėmis, todėl „sudegdavau“ ir krisdavau į duobes, kai, atrodo, skęsdavau depresijoje. Su žaidėjais ten elgdavosi nepavydėtinai. Norėjau išvažiuoti bet kur. Tikrai negalvojau mesti futbolo: buvau profesionalas, gaudavau normalią algą, žaidžiau rinktinėje. Lenkijoje sužinojau, kad aš galiu žaisti ir esu šio to vertas. Būtent ten supratau, kad galėsiu žaisti bet kur... Man patiko savęs suvokimas kaip profesionalaus futbolo žaidėjo. Be to, tada prasidėjo kelionės su rinktine...

- Ką tau reiškia rinktinė?

- Su rinktine draugauju nuo keturiolikos. Kas tuomet buvo rinktinė? Tai reiškė, kad iš visos Lietuvos surinkdavo pačius geriausius. Reikėdavo žongliruoti kamuoliu, atlikinėti testus – atrinkdavo geriausius. Būdavo smagu sulaukti pakvietimo. Žaidėjui yra gerai būti rinktinėje. Tai yra tavo įrašas CV. Netgi agentai sako: „Nesvarbu, kokie yra rinktinės rezultatai, svarbu, kad esi jos narys“. O juk į rinktines suvažiuodavo visi, kuriuos jau seniai pažinojau. Juk su Arvydu Novikovu, Artūru Žulpa ir kitais nuo paauglystės rinktinėse būdavome. Šimtą metų visi pažįstami. Mes visi suprantame, kad yra garbė žaisti už rinktinę. Tačiau, ar Lietuvos rinktinė yra Anglijos rinktinė? Ne. Anglijos rinktinė yra kosmosas. Ar į Lietuvos rinktinę patekti yra lengviau? Taip. Nes pas mus yra mažiau žaidėjų. Jeigu esi savo vietoje, atlieki savo darbą, nepriverdi košės – tu sulauksi pakvietimo ir kitais metais, nes treneriai žino, kad su tavimi galima lipdyti komandą. Tu lauki, kad pradėčiau kalbėti apie norą mirti už rinktinę, nori, kad pasakyčiau, jog plėšysimės iki kraujo. Žinai, futbolas yra mūsų darbas. Mes atvažiuojame, turime pareigą žaisti. Dėl to džiaugiamės... Ar man patinka pralaimėti su rinktine? Ne. Ar norėčiau kažką pakeisti? Taip, norėčiau laimėti. Ar pralaimėjimai yra saldu? Ne. Ar kada nors buvo lengvų rungtynių? Ne, tokių niekada nebuvo gyvenime. Mes norime žaisti. Tai mums yra garbė. Tačiau mes nelaimime 3:0... Rinktinei yra sunku, nes labai gerų rezultatų mes niekada ir neturėjome. Visada būdavo sunku. Visos pergalės buvo sunkiai iškrapštytos, daug pralaimėjimų, daug lygiųjų, daug įvarčių, praleistų paskutinėmis rungtynių minutėmis. Žinai, aš galiu vaizdžiai papasakoti, kas mes esame: kai tu esi jaunas – kokių dvidešimties – ir žaidi klube, įsivaizduoji esąs futbolininkas, tačiau atvažiuoji į rinktinę ir tave aikštėje suniokoja kokie portugalai, supranti, kas ir kur tu esi. Pralaimi 0:4 ir galvoji, kad esi visiškas nulis, niekas. Toks yra tasai jausmas. Mes visi profesionalai, atrodome visai neblogai, bet mus sudaužo... Sėdi po rungtynių ir nesupranti, kas darosi. Po kiekvieno pralaimėjimo namo grįžtu... Sunešiotas. Visada jaučiame nusivylimą. O dar visi aplink verkia: tas blogai, anas blogai, šitas blogas, kitas blogesnis. Aišku, geriausias esi tik tėvams. Visada. Klausei, apie tą svajonę. Žinai, žaisdamas Lenkijoje jau supratau, kad už Mančesterį niekada nežaisiu. Supratau tai labai anksti. Širdies man neskaudėjo. Esu gynėjas ir žinojau, kad niekada nebūsiu išrinktas geriausiu, nes šiuos titulus laimi tik įvarčius mušantys. Taip ir turi būti. Puolėjas gali vaikščioti aikštėje, įmušti įvarti ir būti geriausias. Toks yra futbolas. Aš suprantu, kad mano rolė niekada nebus pagrindinė. Ji tokia ir neturi būti. Darau savo juodą darbą ir man viskas tinka. Agentai man vis šnabždėdavo: „Nuvešime tave į Angliją“. Atsakydavau „Ne“, nes jei nori žaisti Anglijoje, privalai būti kaip Harry Kane‘as – didelis, aukštas ir dar greitas. Mes, lietuviai, neturime prekinės išvaizdos... Įsivaizduok, esi agentas ir tau reikia pasirinkti žaidėją. Prieš tave stovi: argentinietis, brazilas, lietuvis, ispanas ir portugalas. Ir tu mane pirmą išbrauktumei. Aš pats taip padaryčiau. Užduosi klausimą „Kas tie lietuviai?“ Kodėl mane visur imdavo? Sakydavo, kad esu karys. Kokių tik epitetų nesu girdėjęs: nuo „rusas“ iki „Soldier“ ir „Warrior“. Aš daug dirbu sukandęs dantis ir niekam neknisu proto – tokių reikia, o kario įvaizdis man tinka.

REKLAMA

- O jeigu dabar tau reikėtų ant lapelio parašyti, kuo norėtumei būti...

- Dabar? Noriu būti geresniu žmogumi. Žinau, kad futbolas nėra gyvenimas. Tai tėra gyvenimo dalis. Aš žinau, kad svarbiausia yra būti gera asmenybe... Žinau, kad būti geru žmogumi ir kiek prastesniu futbolininku yra kur kas geriau negu būti geru futbolininku, tačiau būti blogu žmogumi. Aš noriu būti geras žmogus. Kiekvieną dieną stengiuosi būti geresnis. Tai yra mano svajonė. O futbolas? Jį žais dar šimtus metų, žaidėjai keisis ir niekas nieko neprisimins. „Liverpool“ žais ir gal nieko nelaimės, o visi šnekės. Lietuvos rinktinė? Pamatysime. Žmonės keisis, o futbolas išliks. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų