Dar prieš kelis metus tarptautiniais maršrutais krovinius vežiojantys vairuotojai buvo atskira kasta darbo rinkoje. Jų algos lygiavosi į nedidelių įmonių samdomų direktorių ar aukščiausios grandies vadybininkų atlyginimus. Tačiau pastarųjų metų pokyčiai rinkoje viską sujaukė.
Verslo etika: kaltos abi pusės
Šiandien vėl spaudoje beveik kasdien galima rasti dešimtis skelbimų, siūlančių darbo vietas vilkikų vairuotojams. Vežėjų kompanijos, dar neseniai vairuotojams įteikinėjusios atleidimų lapelius arba mažinusios algas, dabar nežino, ką daryti.
Atėjus sunkmečiui dalis sunkiasvorių automobilių vairuotojų buvo priversti keisti specializaciją - net ir gerą vardą turinčiose įmonėse algos ženkliai mažėjo, atlyginimų vėlavimo faktai tapo greičiau taisykle nei išimtimi.
Specialistai teigia, kad pervežimo įmonės šiuo laikotarpiu ne itin stengėsi išsaugoti net ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojus, todėl dabar susigrąžinti profesionalus yra itin sunku.
Tačiau tai tik viena pusė. Viename privačiame pokalbyje nedidelės transporto kompanijos savininkas Vidas P. balsas.lt minėjo, kad ekonominio pakilimo laikais darbo sąlygas nustatinėjo ne įmonės, o į jas pokalbiui atėję vairuotojai.
Verslininkas pastebėjimus apie vairuotojų „nepajudinamumą“ tais laikais iliustravo net tokiu pavyzdžiu: „Man pačiam teko važiuoti į Maskvą, kur terminale dingo ryšys su mūsų vairuotoju. Pasirodo, vyrui, anksčiau turėjusiam problemų su svaigiaisiais gėrimais, baigėsi vadinamasis „kodas“. Aš jį radau geriantį. Teko Maskvoje pakartoti „kodavimo“ procedūrą, mano sunkvežimis iš terminalo išvažiavo vėluodamas keliomis dienomis. Įsivaizduokite, šio vyro aš neatleidau. Nors tai buvo itin bjauri ir brangiai kainavusi situacija, tai buvo vienintelis jo akibrokštas per tris metus. O ir pakeisti jo nebūčiau radęs kuo“.
Pasikeitus situacijai rinkoje vežėjai ir vairuotojai jau bando ieškoti kompromisų. Vidas P. minėjo, kad pagaliau pradedamas vystyti dialogas, o nesisvaidoma ultimatumais.
Atlygis už prie vairo praleistas dienas nėra užtikrintas
Lietuvos įmonėse dirbantys vairuotojai ir vėl gali nemažai užsidirbti, tačiau šie pinigai tarsi surenkami iš pakampių kaip priedai. Neretai oficiali sunkiasvorio vilkiko vairuotojo alga tėra nepilni 900 litų. Visa kita - dienpinigiai, skirti maitinimosi išlaidoms ir nakvynei. Vyriausybės nutarimu, dienpinigiai gali būti mažinami iki 50%. Vairuotojai, norėdami gauti darbą, sutinka su tokia sąlyga, nes žodžiu jiems žadama mokėti už kilometrus.
Kaip teigė vairuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Ramūnas Narbutas, neretai grįžus iš komandiruotės, dalis pinigų (nemažiau 1040+1 Lt bruto už mėnesį, arba nemažiau 6,31+1 Lt už valandą) rodoma kaip atlyginimas, likusi dalis išmokama kaip dienpinigiai, nemokant mokesčių valstybei, nes Vyriausybė leidžia tokiomis sąlygomis neapmokestinti dienpinigių.
Pastaruoju metu padažnėjo atvejų, kai išmokami dienpinigiai įvairiais būdais mažinami iki leistinos minimalios ribos, prisidengiant neteisėtais atskaitymais už kurą, mobilius telefonus ar sprogusias padangas.
Todėl vairuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Ramūnas Narbutas dar rudens pradžioje išplatino viešą pranešimą, kuriame reikalaujama imtis priemonių dėl vairuotojų darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimo.
Dairosi į svečius kraštus
Ekonominio kilimo laikais Lietuvoje atsirado nauja tolimų reisų vairuotojų karta. Įmonėms siūlant gerus atlyginimus, prie sunkiasvorių vairo mielai sėdo jauni žmonės. Pastarieji atėjus sunkmečiui su savo darbdaviais atsisveikino be didesnių sentimentų. Tačiau nemaža dalis jų panaudoja įgytas žinias ir patirtį svetur.
Nemaža dalis jaunesnių vairuotojų panaudoja įgytas žinias ir patirtį svetur. L. Dzimidavičiaus nuotr.
Iš vidurio Lietuvos kilęs Linas Dzimidavičius Lietuvos įmonėse pradirbo trejus metus, čia jis vežiojo pavojingus krovinius. Prasidėjus sunkmečiui vyras prisiminė universitete įgytas anglų kalbos žinias ir pradėjo ieškoti analogiško darbo Didžiojoje Britanijoje.
„Pradžioje buvo sunkoka, reikėjo versti nemažai sertifikatų, turėjau įsigyti britišką vairuotojo pažymėjimą. Bet darbą radau gana greitai ir be didelės konkurencijos. Lietuvių čia nėra daug. Mūsų išeiviai paprastai būna be polėkio - jie bando įsidarbinti tik statybose ar pan.“- juokėsi trisdešimtmetis tolimų reisų vairuotojas Linas.
Pasak pašnekovo, jis žino virš dešimties panašaus amžiaus kolegų, kurie prasidėjus verslo „buksavimui“ Lietuvoje be didesnių problemų įsidarbino Vakarų Europos valstybėse.
„Dalis vyrų dirba slenkančiu grafiku, ir baigę savo darbo ciklą iš kokios Olandijos ar Belgijos važiuoja namo į Lietuvą. Aš su šeima nusprendžiau kuriam laikui apsistoti Didžiojoje Britanijoje. Tai nėra pati geriausia vieta uždirbti pinigų, bet aš pernelyg nesiskundžiu. Girdėjau, kad ir Lietuvoje dabar trūksta vairuotojų, tačiau patikėkite, po šalto dušo rožinius akinius aš jau nusiėmiau“- reziumuoja negabaritinius krovinius Anglijos keliais vežiojantis vyras.
