Už 25 kilometrų nuo Vilniaus, uždaroje 2 ha miško teritorijoje, yra visiškai kitas pasaulis – 1984–ųjų metų Tarybų Lietuva. Ten esančiame sovietų bunkeryje kiekvienas gali patirti 25 metų laiko šuolį į praeitį ir tapti SSRS piliečiu.
Tam tik reikia pasirašyti specialų sutikimą, nesirgti klaustrofobija (neturėti uždarų patalpų baimės), būti fiziškai pajėgiam ir laikytis pareigūnų duodamų nurodymų, jeigu nenorit būti sugrąžinti į dabartį.
Pasirengę? Tada grįžkime į Lietuvą prieš 25 metus.
Kokia istorija be faktų
Bunkeris pavadinimu „Kūrybos namai“ (dokumentuose pav. „Dom tvorčestva“), statytas Šaltojo karo laikotarpiu apie 1978–1985 m. kaip alternatyvi televizijos stotis atominio karo su Amerika atveju. Tai 5 000 kv. m pastatų kompleksas su požemiu, įrengtu 4 m po žeme. Objekto stogas – dvigubai storesnis nei yra būtina. Ir visa tai tam, kad bunkeris atlaikytų atominės bombos smūgį.
Tačiau jokio smūgio (ir karo) nebuvo, todėl 1991 m. bunkerį užėmė SSRS kariuomenė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sovietų daliniai pasitraukė iš bunkerio nepalikę jokių maisto ir cigarečių atsargų, TV įrangos – kamerų, objektyvų, diktofonų.
Kaip paliko taip ir liko - viskas kaip prieš 25 metus. Smalsu?
Smalsumo atvilioti moksleiviai
1. Antrąjį spalio šeštadienį į vieną iš sovietiniame bunkeryje organizuojamų spektaklių „1984. Išgyvenimo drama“ atvyko dvi vienuoliktokų ir viena dešimtokų klasė iš Kauno „Varpo“ gimnazijos. Visi prieš renginį buvo entuziastingai nusiteikę, išsišiepę ir laimingi. „Norime naujų pojūčių,“ – kalbėjo moksleiviai, aprengti pilkomis sovietinėmis šimtasiūlėmis ir ryšintys raudonas skareles.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
2. Išklausę trumpą bunkerio istoriją, visi buvome palydėti į lauką, kur sovietiniai pareigūnai paaiškino keletą pagrindinių taisyklių: teisių čia niekas neturi, nes SSRS nepasirašė „Žmogaus teisių konvencijos“, mes esame „nėščių karvių banda“ ir ne kitaip, o į visus klausimus galime atsakyti tik „tak točna“ (tikrai taip) arba „nikak niet“ (tikrai ne).
Augustės Kropaitės nuotr.
3. Sugiedoję SSRS himną ir pakėlę vėliavą buvome suvaryti į bunkerį.
Augustės Kropaitės nuotr.
4. Savarankiškai paklaidžioti bunkerio labirintais nebuvo kada – reikėjo skubėti paskui kitus SSRS piliečius.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
Akistata su realybe
5. Sovietų pareigūno kabinete moksleivių mokytojoms teko prisiimti atsakomybę už kišenėse rastus narkotikus ir Lietuvos trispalvės atraižėlę. Kas teisus – pareigūnas ar mokytojos? SSRS sistema greitai susidoroja tiek su kaltais, tiek su nekaltais, todėl į šį klausimą niekas neatsakinėja.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
6. Gyvenant bunkeryje ir laukiant atominio karo, užsidėti dujokaukę privalėjo mokėti kiekvienas, tad to mokėmės ir mes. Išvadinti „gražiausiais epitetais“, dar sugebėjome atlikti ir „n+“ fizinių bausmių – atsitūpimų (paįvairinimui, matyt).
Giedrės Michailovskytės nuotr.
7. „Pasipuošę“ tokiomis darbinėmis pirštinaitėmis, kibome į betikslius darbus – kilnojome daiktus iš vienos vietos į kitą, o paskui atgal.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
8. Juk darbas žmogų puošia, tiesa..?
Giedrės Michailovskytės nuotr.
9. Medicininiame punkte supratome, kodėl Sovietų Sąjungoje buvo geriausia medicininė sistema. „Ateina sergantis žmogus, mes jį „zelionke“ patepam. Kitą kartą ateina vėl – mes jį vėl „zelionke“ patepam. Daugiau jis nebeina. O mūsų statistika kokia tada būna? Nieks neserga – tobula sistema tiesiog,“ – ironizavo aktorius.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
10. Išgirdę apie prasidėjusį atominį karą, suskubome prie durų, kurias karininkai liepė mums atidaryti ir išbėgti į laisvę.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
11. - Ar atidarėte duris?
- „Nikak niet“.
- Žinoma „niet“, jos jau daugiau kaip 10 metų užlituotos, - tokiais žodžiais sovietų pareigūnai grąžino mus į realybę.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
12. Sovietinės parduotuvėlės – čia jums ne „maximos“. Atstovėję ilgoje eilėje su talonu, vistiek nežinai, ar ką gausi, nes tuo metu vienas dažniausiai linksniuojamų žodžių buvo „deficitas“.
Augustės Kropaitės nuotr.
13. Pasirinkimas – nuo tualetinio popieriaus, iki „baronkų“. Ar gali būti kažkas geriau?
Giedrės Michailovskytės nuotr.
14. Spektakliui einant į pabaigą ir turbūt minkštėjant sovietinių pareigūnų širdims, moksleiviai buvo vaišinami sovietiniais saldainiais.
Giedrės Michailovskytės nuotr.
15. Paskutinės moksleivių akimirkos bunkeryje – sovietinio limonado gaiva ir pyragėlis skambant to laikmečio muzikėlei.
Augustės Kropaitės nuotr.
Jaunimas džiaugėsi galimybe „pagyventi“ SSRS
Po 2,5 val. trukmės spektaklio pakalbintas aktorius ir Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1–osios valdybos 2–ojo skyriaus viršininkas Aleksejus Soldatenka teigė, kad spektaklis „1984. Išgyvenimo drama“ susilaukia didelio susidomėjimo tiek jaunimo, tiek brandesnio amžiaus žmonių.
Kauno „Varpo“ gimnazijos moksleiviai taip pat neliko abejingi. „Tai tuo pačiu ir atrakcija, ir kažkas daugiau – džiaugiuosi galimybe pasinerti į SSRS piliečio vaidmenį. Apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje esu girdėjęs iš savo senelio, todėl man daug kas yra žinoma. Labai džiaugiuosi galimybe visa tai pamatyti ir patirti savo kailiu,“ – kalbėjo vienuoliktokas M. Vitkaitis.
Giedrė Michailovskytė