Lietingą spalio 8-osios vakarą Laisvasis universitetas ir audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ kvietė į paskaitą-diskusiją su dviem menininkais. Fotografas Alvydas Lukys nagrinėjo klausimą „tai, kas gi ta fotografija?“, o poetas Benediktas Januševičius skaitė pranešimą apie „vizualiąją poeziją“. Diskusijos virė gan neįprastoje vietoje - Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, Vasaros 5.
Fotografija kaip paveikslas
Kiekvienas klausytojas, pravėręs 7 korpuso duris, gavo po suvenyrą – veidrodėlį, prie kurio pritvirtintas lapelis su užrašu „ar matei (ne)normalų žmogų?“
Paskaitą pradėjęs Alvydas Lukys priminė, jog 1839 metais fotografija buvo išrasta kaip technologinė priemonė, automatizuojanti paveikslo sukūrimą. Pasak jo, ilgą laiką fotografija ir buvo suvokiama kaip paveikslėlis. Dar XIX a. fotografijos tendencijoms buvo būdinga tai, kas vyravo to meto tapyboje.
Ko gero, tai nenuostabu, nes camera obscura (optinis įrenginys, šviesai nelaidi dėžutė, per kurios sienelėje esančią skylutę įeinantis šviesos spindulys krisdamas ant kitos sienelės sukuria išorinio vaizdo projekciją), turėjusi įtakos fotografijos atsiradimui, buvo plačiai naudojamas dailininkų. Prietaiso detalus aprašas pasirodė jau 1485 m., sukurtas Leonardo da Vinčio.
Medijų visuomenė = šizofreninė visuomenė?
Šiandieninė visuomenė jau nebegali gyventi be vaizdų kultūros, nuo jos ji tampa priklausoma. A. Lukys fotografijos poveikį visuomenei apibūdina kaip tam tikrą šizofrenijos efektą, kai per įvairias medijas žmogų ima atakuoti galybė vaizdų ir jei į tai nustoji žvelgti kritiškai, gali tapti valdomu. Imama nebesuprasti, kur ta tikrovė. Ar tai, kas vaizduojama – tikrovė?
Menininkas, norėdamas kažką pasakyti pasitelkia fotografines priemones, nes jos jam parankios savo savybėmis (vaizduoja tai, kas arti realybės, bet ne realybė). Todėl fotografas, vaizduojantis pasaulį, pats pasirenka, kokį jį rodyti taip formuodamas visuomenę.
Vaizdų kaupimo manijos patologija
A. Lukys paminėjo, jog šiandieninė visuomene serga vaizdų kaupimo manija – „Ptolemėjaus sindromu“. Tikriausiai visiems žinomas Aleksandrijos bibliotekos įkūrėjas Ptolemėjas, kuris į savo biblioteką stengėsi surinkti ir turėti visas kada nors parašytas knygas. Jo įsakymu pasiuntiniai keliavo po pasaulį pirkdami ar perrašinėdami jo kolekcijai knygas. Šiandieninė fotografijos invazija į kultūrą patenkina norą turėti net ir tai, ko negalime turėti realiu fiziniu pavidalu. Šis sindromas ypač pasireiškė ir išsivystė šiame amžiuje, kai net mobiliajame telefone yra įmontuotas fotoaparatas – lengva ir paprasta naudoti ir bet kuriuo metu gali „pasiimti“ norimą vaizdą.
„Ptolemėjaus sindromo“ pradžia galima laikyti dešimtmetis pirmuosius dešimtmečius po fotografijos pasirodymo, kai jau buvo galima gabentis foto įrangą. Tada prasidėjo atviručių iš egzotiškų šalių era. Tos šalys, kurias galėjo aplankyti tik aristokratai tampa prieinamos (nors ir tik fantazijoje, mentaliniam lygmenyje) ir kitiems sluoksniams.
Žaidimas tekstu ir vaizdu
Pereiti prie Benedikto Januševičiaus „vizualiųjų eilėraščių“ reikėtų fotografo A. Lukio žodžiais: „Ne paveikslas yra menas, o tai, kas yra už jo, ar tarp paveikslų. Ar knygos tekstas yra menas, ar knygos idėja?“ B. Januševičius, manau, paprieštaravęs pasakytų, jog ir tekstą galima paversti nemažiau spalvingu, daugiaprasmiu menu ar net savotišku žaidimu.
„Tai literatūros kūriniai, turintys kokį nors vaizdą, sudarantys kokią nors figūrą, formą, žodžiu, ką nors vaizduojantys ne tik tekstu, bet ir savo pavidalu“ – taip jis apibūdina vizualiąją literatūrą.
B. Januševičius sakė, jog daugelis vis dar vizualinę poeziją painioja su daile, nes grafinė išraiška kartais nustelbia literatūrinę pusę. Žvelgiant į tokį kūrinį kartais teksto gali ir nepastebėti. Benediktas prisipažįsta, jog pats kartais krečia įvairius pokštus eilėraštį paversdamas kokiu nors daiktu, pavyzdžiui, vizitine kortele: „Žmogus deda į kišenę eilėraštį, manydamas, jog duodu vizitinę kortelę su savo kontaktais, nors ten išties yra tik tekstai“.
Vizualieji tekstai buvo rašomi ir 300 metais pr. Kr.
Vizualus tekstas, pasak Benedikto, turi pranašumą – jis kažkiek suprantamas net ir nemokančiam kalbos, kuria tas eilėraštis parašytas. Tekstai čia virsta grafiniu kūriniu, paveikslu. Kaip pavyzdį jis pateikia du gruzinų vizualiuosius eilėraščius, pats prisipažindamas, jog nėra jų skaitęs, nes nemoka kalbos. Tačiau galima įžvelgti ženklų seką, įžvelgti saulės ar mandalos formą.
Benediktas Januševičius pastebi, jog vizuali poezija dažnai priskiriama literatūros avangardui, kas yra klaidinga, nes pirmieji tokio pobūdžio eilėraščiai parašyti apie 300 metus pr. Kr. Pasak jo, tokių eilėraščių minima bent šešetas: „Tai Simijo iš Rodo Kirvis, Sparnai ir Kiaušinis; Teokrito Piemens pypkė; ir du Altoriai – Dosiado ir Vestino“. Vėliau vaizdinga poezija plėtota, taikoma viduramžiais, baroko, renesanso metu. Tai dažniausiai buvo proginiai, garbinamieji tekstai, labirintai, kvadratai, vartai.
Lietuvoje mažai entuziastų, besidominčių vizualiais eilėraščiais
Tokie tekstai nuo seniausių laikų žinomi pasaulyje XX a. perimami futuristų, siurrealistų, dadaistų. Toks žaidimas raidėmis ypač pamėgtas po Antrojo pasaulinio karo, o didesni atradimai ir išmėginimai vaizdų poeziją ištiko atsiradus skaitmeninėms technologijoms. Tik Lietuvoje, pripažįsta Benediktas, nėra dar tuo rimtai domimasi.
Galima paminėti „keturvėjininkų“ poeziją, keletą kitų tarpukario modernistų: Petrą Tarulį, Teofilį Tilvytį, Eduardą Mieželaitį ir t.t. Tarp šiandieninių kūrėjų, mėginusių prisijaukinti vizualius eilėraščius, vieną kitą jų sukurti Benediktas Januševičius pamini Alių Balbierių („Formų knyga“), Mindaugą Švėgždą, Gytį Norvilą („Skėrių pusryčiai“), Mantą Gimžauską („šamanas™“), Aušrą Kaziliūnaitę („Pirmoji lietuviška knyga“).
Nereikia pamiršti ir paties Benedikto Januševičiaus, kuris degtukų dėžutę, kalendoriaus lapelį, pašto ženklą, rublio kupiūrą paverčia eilėraščiu-daiktu. Jo eilėraščių-daiktų, įvairių kitokių grafinių tekstų galima rasti knygelėse „0+6“ (2006 m.).
Neringos Abrutytės eilėraštis Lyg
Benedikto Januševičiaus eilėraštis-rublis
Sonata Dirsytė
