Rugpjūčio 20d. 18 val, LFS Klaipėdos skyriaus fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) vyks Martos Vosyliūtės fotografijų parodos „Sekta“ atidarymas.
Krepšinį žaidžiančios vienuolės tikram lietuviui turėtų sukelti ekstazę. „Tikru“ lietuviu vadinu statistinį Lietuvos gyventoją, kuris mėgsta krepšinį, alų ir ceplelinus, laiko save kataliku, nors į bažnyčią užsuka tik kartą per metus. Sudėjus dvi Lietuvoje dominuojančias tikėjimo formas – krepšinį ir krikščionybę – turėtų rastis sprogstamasis mišinys. Ir jis atsiranda – tiktai ne toks, kokio sirgaliai ir tikintieji norėtų.
Martos Vosyliūtės fotografijos iš ciklo „Sekta“ nešlovina sporto ir tikėjimo. Svarbiausia (ir vienintelė) veikėja – vienuolė – ne tik meta į krepšį, bet ir voliojasi sniege su kamuoliu. Kaip siejasi tikėjimas, žaidimas ir aistra? Kas yra tikra, o kas suvaidinta? Krepšinio lenta su užrašu „K. M. B.“ primena Trijų Karalių inicialus, kuriuos kreida užrašo katalikai virš durų. Kelias į lietuvio širdį eina per krepšinį? O gal tiesiog – per krepšį?
Martos darbams visada svarbus kontekstas – vieta, kur jie sukurti, vieta, kurioje eksponuojami. O ypač – platesnis socialinis, kultūrinis ir net politinis kontekstas, nekalbant apie sąsajas su literatūra, dailės istorija ir kinu. Palaimoje alpstančios vienuolės vaizdinys primena Berninio „Šventos Teresės ekstazę“ ir Almodovaro „Žalingus įpročius“, kur vienuolyno vyresnioji „vartoja stiprius narkotikus, nes yra stipri moteris“. Savo tekste Marta rašo, kad vienuolė „deda kiaurą“ ir patiria palaimą. Palaima – atkreipkite dėmesį – patiriama Kovo 11- ąją krepšinio aikštelėje kažkur Žirmūnuose, kai baltai vilkinti vienuolė ištirpsta ant balto sniego. Tačiau nekaltybės simbolika čia niekuo dėta – nespalvotas, į juodą ir baltą (kaip vienuolės rūbai) pasaulį dalijančias fotografijas Marta užliejo rožine spalva. Rožė yra rožė yra rožė – geidulingas asociacijas daugino Gertrude Stein. Nekaltybę šiais laikais pakeitė barbiškas naivumas ir sentimentalumas – vienas iš Paris Hilton rinkiminių pažadų buvo tapus JAV prezidente perdažyti Baltuosius rūmus rožine spalva. Amerikiečiai pasirinko klasiką. Marta renkasi rožes.
Bet kodėl – „Sekta“? Tai ne tik šio fotografijų ciklo, bet ir didelės Martos parodos, eksponuotos Vilniaus geležinkelio stotyje, pavadinimas. Šiuo žodžiu apibūdinama religinė grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios. Martą, skirtingai nuo politikų ir žurnalo „Žmonės“ skaitytojų, domina ne žvaigždės, o atskalūnai. Ne normos ir hierarchija, o laisvė ir nepriklausomas žvilgsnis. Vosyliūtė yra negailestingai konkreti – ji piktybiškai negražina savo darbų, nebando jų paversti patrauklesniais galeristams, žiūrovams ar kuratoriams. Ji kritiška ir kandi – todėl nepriklauso nei institucinei, nei komercinei, nei alternatyvinei terpei. Tačiau ji kaip seismografas fiksuoja menkausius miesto landšafto virpesius – naujai dygstančias skulptūras ir neskoningus namus, oro balionus ir gėlėmis apie meilę kalbančius Neries krantus. Menininkė rodo mūsų gyvenimą tokį, koks jis tampa sukryžminus architektūrą, kūną ir internetą.
„SEKTA SEKTA SEKTA“ – rašo Marta. Skamba kaip „ŠVENTAS ŠVENTAS ŠVENTAS“ – čia ir paaiškėja svarbiausias skirtumas. Sekta ragina sekti, šventumas – švęsti, tik Lietuvoje šventė ir šventumas skamba kaip vienas kito parodijos. Martos sekta lokalizuoja tautinius, religinius ir meninius kompleksus kryžiuku pažymėdama vietą: Vilnius, vamzdis, Gedimino pilis, „Draugystės“ viešbutis, „Lukoil“, „Balčytis“. Taip, ir menininkas gali tapti vieta – fotografo pavardė atsiranda vietoj jo kadaise nufotografuoto užrašo “Schastje" and sugriuvusio fabriko stogo. Marta yra aršiausia šiuolaikinio meno sektantė, lojanti ant šlykščių pastatų ir pešiojanti dirbtines „meno scenos“ garbanas. Galite bandyti abejingai praeiti pro fotografijas – bet nenustebkit, jei vienuolė griebs už kojos. Nes vienuolės irgi kanda.
