- Neringa, į Lietuvą prieš pora metų grįžai baigusi mokslus. Negana to, su mylimuoju neseniai įsigijote būstą Visagine. Daugeliui toks planas atrodytų beprotiškas. Kokie motyvai Tave parvedė namo ir net ne į sostinę?
- Į Lietuvą mane parvedė meilė savo šaliai ir vidinė nuojauta, kad čia galiu išsipildyti kaip asmenybė ir kuriantis žmogus. Jaučiau, kad Lietuvoje daugybė nišų, kurias reikia atrasti. Drauge su kitomis narėmis įkūriau feministinį judėjimą „Moterys Kalba“, ėmiausi dar Lietuvoje fotografiškai neliestų temų – pavyzdžiui, apie islamo religiją išpažįstančius žmones. Londone man labai patiko, tačiau ten kurti naujus dalykus nepalyginamai sudėtingiau. Be to, megapolis turi nužmoginantį efektą: ten nuolatinis skubėjimas, lėkimas, lipimas vieni kitiems per galvas. Man tai tiesiog nepriimtina.
- Su bendraminčiais jau spėjai įgyvendinti minėtus projektus „Islamas Lietuvoje“, ,Moterys Kalba“, taip pat „Mes moterys“, „Jie laimėjo loteriją“ ir kt. Vieni jų sukėlė tikrą audrą net tarp šalies įtagingųjų, kiti patraukė Holivudo aktoriaus Ashtono Kutcherio komandos dėmesį. Kodėl imiesi sudėtingų temų ir projektų? Juk galėtum ramiai sėdėti komforto zonoje, įgyvendindama idiliškas mados fotosesijas ar atsiduoti vestuvių fotografijai, kuri Tau puikiai sekasi.
- Aš net į kelionę negaliu ramiai išvažiuoti: ką tik keliavau po Ameriką ir vietoj to, kad ilsėčiausi, fotografavau moteris, kurios balsavo už Trumpą. Tai vyko dar prieš jį išrenkant prezidentu. Idiliškas gyvenimas manęs niekada neviliojo. Žaviuosi žmonėmis, kurie susikuria tobulai paveiksliukišką egzistenciją, tačiau to nėra mano prigimtyje. Aš esu šiek tiek laukinė, tokia nepaliaujanti ieškotoja ir savęs analizuotoja. Visuomenė, jos struktūra mane įkvepia kelti klausimus. Tik gamtoje nurimstu. Todėl ir Visaginą pasirinkau kaip savo vidinės šviesos miestą.
- Tave lydi sėkmė – kaip manai, kokios asmeninės savybės, charakterio bruožai padeda pasiekti tikslų?
- Sėkmė mane lydi tiek pat, kiek ir nesėkmė. Tačiau gyvename visuomenėje, kuri išaukština sėkmę, kaip kažkokią didelę vertybę. Ji tėra dalis didelio paveikslo: dažniausiai labai trumpa, laikina ir išoriška. Dėl savo tikslų ir pasiekimų aš tikrai beprotiškai daug dirbu. O dar manau, kad gerai moku atsirinkti žmones, su kuriais noriu būti ir iš kurių noriu mokytis. Kalbant apie darbą ir kūrybą, aš esu kaip vaikas – labai daug sau atleidžiu, gal net per daug, nes tai trukdo kokybei. Tačiau žinau, kad kitu atveju tiesiog sustočiau ir pelkėčiau. Dėl to renkuosi būti truputį vaikiška.
- Kuriuo projektu labiausiai didžiuojiesi ir kuri nesėkmė tapo naudinga pamoka?
- Labai didžiuojuosi paskutiniu projektu „Superherojės“. Jis buvo didelio įdirbio ir nuostabios komandos rezultatas. Didžiuojuosi, nes užmezgėm tvirtą ryšį su moterimis, patyrusiomis smurtą. Tokį tvirtą, kad jos fotosesijos dieną net nesimovė kaukių, kuriomis iš pradžių galvojo slėpti savo veidus. „Moterys Kalba“ yra fantastiška platforma, kurioje bendruomenės narės jau padeda vienos kitoms be mūsų įsikišimo. Tai yra milžiniška telkianti jėga.
O didžiausia pamoka, be abejonės, buvo šauktinių projektas. Jis mane bloškė į dugną, iš kurio reikėjo pakilti atgal. Ir aš tai padariau. O juokingiausia, kad dabar mano vaikinas yra labai patriotiškas karo fotožurnalistas. Manau, kad bent šioje vietoje pasiekiau balansą (juokiasi).
- Savo požiūrį į kūną, moteriškumą atskleidi fotografijose, apie tai kalbi garsiai. Tačiau mokykloje, kol asmenybė tik formuojasi, dažnas nepasitiki savo išvaizda, bando tapti panašus į kitus, sureikšmina kūno grožį. Pasitikėjai savimi?
- Ne, nepasitikėjau. Nieko keisto, nes neturėjau, kas mane to pasitikėjimo išmokytų. Tiesiog stebėjau, kas gražu didžiajai masei ir gana aklai tuo sekiau. Tačiau buvau nepataisoma knygų rijikė. Knygos man padėjo nepasilikti paviršiuje, o nerti gilyn.
- Jei galėtum duoti vieną patarimą ar įkvepiančią mintį jaunam, savęs ieškančiam žmogui, ką pasakytum?
- Patarčiau klausyti savo intuicijos. Ją lavinti ir branginti.
- Tau, kaip ir visiems, turbūt pasitaiko dienų, kai būni pati sau nemiela, kai nenori imtis net mylimos veiklos. Ar turi receptą, kaip išlipti iš tokios būsenos?
- Žinoma, kad būna. Tuomet didžiausia pagalba – kelionės arba gamta. Kelionės padeda išeiti iš savo burbulo ir pamatyti save, savo santykius ir net savo šalį iš šalies. Amerikoje dar labiau įsitikinau, kaip stipriai myliu savo šalį ir gavau įkvėpimo veikti. Aišku, grįžus čia gana lengva prarasti tą ūpą, todėl reikia su savimi dirbti – treniruoti savo laimės raumenį, svajoti, vaikščioti po mišką, skirti laiko tiesiog sau.
- Išskirtiniai ne tik Tavo darbai, mintys, bet ir stilius. Daug dėmesio skiri išvaizdai? Turi silpnybių?
- Tik prieš keletą savaičių, taip pat keliaudama, prisiminiau, kad mėgstu puoštis. Tad vėl pradėjau daugiau dėmesio skirti savo išoriniam gėriui: sveikiau maitintis, ilgiau pasivaikščioti po gamtą. Tačiau prisiminiau tai turbūt pačiu blogiausiu sezonu – žiemą. Juk puoštis žiemą – didelis iššūkis! Aš labai mėgstu raudoną spalvą, įvairiausias sukneles. Lygiai taip pat mėgstu ir nepakeičiamus kalnų rūbus, su kuriais patogu ir šilta.
- Ką Tau reiškia šūkis „Make it Happen!“?
- Jis man primena kitą posakį: „Whatever works“. Nesvarbu, kas esi ir kuo tiki, būk ir neprarask entuziazmo! Nepasiduok kitų nuomonei ir lūkesčiams tave paversti kažkuo kitu, patogesne tavo versija. Be yourself your biggest fan!
