Kokias asociacijas Jums kelia sąvoka „Baltijos šalys“?
Ilgą laiką norėjau aplankyti Baltijos šalis, tad kai „Atomic Garden“ pakvietė apsilankyti kūrybinėje konferencijoje, labai nudžiugau. Turiu silpnybę istoriniams miestams, ypač, kai jie tokie gyvybingi kaip Vilnius. Tuo pačiu man smagu žinoti, kad čia gyvenantiems žmonėms įdomūs mano darbai.
Papasakokite daugiau apie savo aplinką, iš kurios esate kilęs.
Užaugau mažame istoriniame Vokietijos šiaurės mieste, pavadintame Constance. Man trūko modernumo, atvirumo. Nuo pat mažumės svajojau persikelti į didmiestį, kadangi Constance nesijaučiau savo vietoje. 80-taisiais, būdamas paaugliu, valandų valandas praleisdavau vietinėje muzikos įrašų parduotuvėje arba keliaudavau į traukinių stotyje įsikūrusį knygyną, kuriame nusipirkdavau „Face“ žurnalą. Troškau informacijos apie madą, muziką, menus.
Kai baigiau meno istorijos ir lingvistikos studijas, kurį laiką dirbau grafikos dizaineriu Šveicarijoje. Po kelerių metų persikėliau į Madridą, kur dirbau kartu su fotografu Alvaru Villarubia. Taip ir susidūriau su fotografija. Niekuomet negalvojau būti fotografu, tiesą sakant, mano draugai iš Madrido pastūmėjo mane šios krypties link. Esu jiems labai dėkingas.
Savo darbuose naudojate ryškią spalvų paletę. Ar iššaukiančios, akį rėžiančios spalvos Jums turi specifinę reikšmę?
Man labai svarbios spalvos. Jos kuria fotografijos nuotaiką ir prasmę žiūrovui. Mėgstu kurti kontrastą tarp spalvų ir objektų, ypač asmeniniuose savo darbuose. Naudoju spalvas netikslingai, tačiau užtikrintai. Žinote, kartais galvoju, kad ryškių spalvų naudojimas yra mano atsakas į vaizdų perteklių su kuriuo kasdien susiduriame.
Dažniausiai Jūsų nuotraukose pozuojantys modeliai dėvi kaukes arba kitokiais būdais slepia savo veidus. Kas slypi už šio kūrybinio sprendimo?
Mano tikslas yra visuomet sukurti dirbtinius charakterius. Žmogaus veidas išduoda labai daug informacijos, tad pasirinkdamas kaukes, stengiuosi nuslėpti bent jos dalį ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Panašu, kad toks sprendimas mano darbams pridėjo paslaptingumo ir suteikė daugiau erdvės žiūrovų interpretacijoms.
Viename iš Jūsų interviu esu skaičiusi, cituoju, kad „kuo didesnis klientas, tuo didesni jo keliami apribojimai“. Ar galite atskleisti su kokiais griežčiausiais klientų įnoriais teko susitaikyti?
Sunkiausia buvo, kuomet turėjau sukurti juodai – baltas nuotraukas. Tokių darbų mano kraityje labai mažai (juokiasi).
Jūsų kuriami charakteriai – makabriški, lėliški, balansuojantys tarp realybės ir siurrealizmo. Ar jie įkvėpti realių žmonių, kuriuos sutikote? Kas Jus įkvepia?
Taip, iš tiesų egzistuoja ryšys tarp lėliškų charakterių ir tikrovės. Kai kalbame apie asmeninius darbus, mane labai įkvepia neprofesionalūs modeliai, kurių autentiškumas ir žaismingumas atsiskleidžia labai natūraliai. O pagrindiniais įkvėpimo šaltiniais galėčiau pavadinti jausmus ir nuotaikas, tekstūras ir spalvas (šypsosi).
Dirbote su spalvinga kompanijos „Diesel“ reklamine kampanija. Atskleiskite kūrybinio darbo užkulisius šiame projekte.
Reklamos agentūra pasiūlė idėją padaryti fotosesiją apie superherojus, dėvinčius „Diesel“ atributiką. Jie man pasakė herojų vardus ir jiems priklausančias galias. Remdamasis šia informacija, juokingomis ir kiek kvailokomis supergaliomis sukūriau kostiumus, įvaizdžius ir aikštelės aplinką. Kampanija buvo skirta interneto puslapiui, sukurtam kaip komikso knygelė. Buvo smagu.
Koks yra Jūsų darbų tikslas?
Pirmiausia, mano darbai yra apie spalvas, tekstūras ir kompoziciją. Stengiuosi kurti tokius vaizdus, kurie pažvelgus į juos pirmą kartą atrodytų gražūs, antrąjį – užduotų vienokį ar kitokį klausimą. Kartais galite savęs paklausti „kaip tai buvo sukurta?“, „kas čia?“ arba „ką tai reiškia?“, tačiau šio atsakymo nerasite nuotraukoje. Pateikdamas žiūrovui absurdiškas situacijas ir charakterius noriu išlikti paslaptingas.