Dažni Lietuvos svečiai sako, kad važiuodami čia pirmą kartą apie šalį nežinojo nieko – „kažkoks taškelis šiaurės Europoje“. Tačiau dabar Peteris sako čia atvažiuotų net atostogų kartų su visa šeima, nes čia - labai graži gamta. Abu muzikantai neslepia, kad juos taip pat labai žavi ir gražios Lietuvos moterys.
Tiek kartų lankėtės Vilniuje, tikriausiai jau turite ir savo mėgstamas vietas, draugų?
P. F.: O, taip. Būti Vilniuje kiekvieną kartą yra labai smagu. Jau turime čia draugų, taip pat muzikantų, kurie mūsų kaskart laukia. Labai patinka „Cozy“ ir „Brodvėjus“ – kai pirmą kartą čia apsilankėme, buvome priblokšti, nes klubas buvo sausakimšas, pilnas gražių Lietuvos moterų – pamanėme, o tai šauni vieta (juokiasi). Bet girdėjome, kad vietiniai šio klubo nelabai mėgsta. Kiek jis kartų degė – du ar tris? Dar lankėmės „In Vino“, irgi labai patiko.
Atvykote koncertuoti talentų šou. Ką apskritai manote apie tokius projektus?
P. F.: Mes jų absoliučiai nemėgstame. Kai pirmą kartą pamačiau vieną tokių projektų, buvau priblokštas. Scenoje stovėjo dar visai jaunas, nepatyręs žmogus, dainininkas, o teisėjas jam sakė pačius bjauriausius žodžius – tu toks, anoks, tavo balsas baisus, veidas irgi... Nesuprantu, kam to reikia, nes tai nepadeda tobulėti. Sutikome sudalyvauti šiame projekte („Lietuvos balsas“), nes jis kitoks – čia ne kritikuojama, o mokoma. Yra profesionalūs mokytojai, kurie jauniems dainininkams padeda, o ne juos žlugdo. Čia yra kokybė. Tai įrodo patys projekto dalyviai. Vakar buvome susitikę su Mantvydu. Nuostabu, kad jam dar tik 22-eji, o jis scenoje jau yra toks profesionalus.
„Fools Garden“ (nuotr. Fotodiena.lt)
Kaip manote, kas yra talentas ir kaip jį atpažinti?
P. F.: Dalykas tas, kad talentas tai dar ne viskas. Kitas dalykas yra mokėjimas kopti į kalną ir eiti lyguma. Nes muzikinis kelias – tai nuolatinis bangavimas, kuris atneša išties didelių iššūkių. Todėl talentas ir sėkmė tai tik dalis muzikanto karjeros. Reikia išmokti nuolat dirbti, rašyti muziką, dainas - nesvarbu, ar tu pakilime ar nuokalnėje. Labai svarbu yra rašyti savo dainas ir būti nuo nieko nepriklausomu. Mes visai tai išgyvenome. Kai mūsų daina „Lemon Tree“ sulaukė tokios didžiulės sėkmės žinojome, kad po to seks nuokalnė, nes negali visą laiką laikytis viršūnėje.
Kas „Fools Garden“ istorijoje buvo didžiausia nuokalnė ar galbūt net duobė, kurią buvo sunkiausia išgyventi?
P. F.: Sunkiausias momentas buvo, kai 2003-aisiais nusprendėme skirtis. Tuomet grupės narių santykiai priminė šeimos ar poros santykius tokiame taške, kai žmonės staiga supranta, kad nebeturi nieko bendra tarpusavyje. Supratome, kad mūsų tikslai, ambicijos, supratimas apie viską gerokai skiriasi, nustojome kartu leisti laiką.
Kas padeda išgyventi sunkumus muzikos grupėje?
V. H.: Pirmiausia tai padeda draugai, kolegos. O kitas dalykas, kuris visada gelbėja – tai nauji nuotykiai, patirtys, iššūkiai, kuriuos pats sau susikuri. Pavyzdžiui, grupei išsiskyrus iššūkis buvo groti su nauja grupe. Beje, pirmą kartą su nauja grupe grojome būtent Vilniuje. Vėliau sugalvojome, kad norime koncertuoti Rusijoje, Maskvoje – taip ir padarėme. Grojome Gorky parke ir tai buvo nuostabu, nes tai buvo kažkas nauja, kas įkvėpia judėti į priekį. Tačiau tam reikalinga tinkama kompanija. Senoji mūsų grupė to daryti nenorėjo, nebeturėjo „draivo“, todėl ir susiradome naujus muzikantus. Naujovės yra tarsi motoras. Visada reikia turėti tikslą priešakyje, nebijoti išeiti už saugių ir patogių ribų. Tai labai padeda neatsibosti patiems sau.
Jei dalyvautumėte talentų šou, norėtumėte būti ant scenos ar užimti teisėjo kėdes?
V. H.: Nei vienoje iš šių pozicijų. Nemanau, kad galėčiau teisti ir kritikuoti kitus, komentuoti ar dalinti jiems patarimus. Galėčiau tik pasakyti, ar man patiko ar ne. Viskas, ką galėčiau pasakyti talentų šou dalyviui, tai – dirbk toliau, tikėk tuo, ką darai. Bet tokiame projekte visa tai neturi prasmės. Čia svarbiau yra šou, komentarai, emocijos, o ne pats atlikėjas. Mus kvietė dalyvauti dalyvauti „The Come Back Show“. Iš pradžių pamanėme, kad bus visai smagu. Bet paskui supratome, kad stovėsime priešais komisiją, kad mus kritikuos kažkokia jauna mergina ir dar nelabai graži, tiesa sakant (juokiasi). Ir tada supratome situacijos absurdiškumą – kiek po galais mums metų, kad tai darytume?!
P. F.: Man apskritai nepatinka stovėti ant pakylos ir būti vertinamam, teisiamam – man tai primena mokyklą ir mano mokytoją.
„Fools Garden“ (nuotr. Fotodiena.lt)
Bet jei būtumėte jauni ir nepatyrę, ar rinktumėtės talentų šou, kaip trampliną į didžiąją sceną?
V. H.: Žinoma, manau, kad tikrai taip. Nes tai duoda daug galimybių, vis dėlto.
P. F.: Galbūt, bet aš manau, kad neičiau. Jau vien todėl, kad aš neišdrįsčiau. Manau, kad tokių šou dalyviai yra labai drąsūs. Man neužtektų drąsos. Atsimenu, kai pirmą kartą ėjome į televizijos šou – nemiegojome tris naktis (juokiasi). Paskui pasirodė, kad tai visiškas menkniekis, kiekvienas koncertas yra labiau jaudinantis nei televizijos studija.
V. H.: Šiaip galiu pasakyti, kad dauguma talentų šou yra šiek tiek „šūdinoki“, o juos žiūrintys žmonės irgi. Tikrai. Todėl džiaugiuosi, kad šis projektas („Lietuvos balsas“) yra kitoks. Čia viskas nėra tam, kad pasišaipyti iš tų, kurie visiškai nemoka dainuoti ar yra negražūs. Kai į tokius netalentingus žmones žiūri komisija ir dar milijonai žmonių prie televizijos ekranų, tai atrodo netgi šiek tiek iškrypėliška. Šiame projekte yra daugiau pagarbos besimokantiems dainuoti, komisijai ir patiems žiūrovams.
Sakėte, kad nauji vėjai veda pirmyn. Kas šiuo metu yra jūsų „varikliukas“?
P. F.: Ruošiamės naujo albumo pasirodymui. Ruošiamės jau labai ilgai (juokiasi). Taip pat ruošiamės šiam vakarui, kur atliksime visiškai naują dainą, kurios dar nė karto negrojome gyvai televizijos eteryje. O ir apskritai ji viešai skambėjo gal tik du kartus.
V. H.: Negana to, grosime su visiškai nepažįstamais muzikantais, o tai jau iššūkis!
P. F.: Taip, bet tai ir įdomiausia. Negalime visą laiką vaikščioti tik ten, kur jau išvaikščiota ir saugu. Todėl visada norime groti gyvai net ir televizijoje.
V. H.: Kartą turėjome koncertuoti RTL studijoje ir mums pasakė, kad turėsime groti pagal fonogramą, nes taip daro visi. O juk nieko negali būti nuobodesnio nei fonograma! Kai išsikovojome gyvą garsą, prisipažinom, kad norim padaryti „fokusą“ su gitaromis, kurį darome per koncertus – vidury dainos jas apverčiame. Bet mums pasakė – baikit juokauti, čia gi tiesioginis eteris, negalima! Mes tokių dalykų nesuprantam, mums reikia gyvybės, todėl nusprendėm vis tiek atlikti triuką. Ir vien todėl mums buvo smagu, nes prieš pasirodymą jaudinomės, nerimavom – pavyks, nepavyks. Gyvos emocijos neleidžia užmigti, todėl kartais darome pašėlusius dalykus (kvatojasi).
