O senųjų tradicijų puoselėtojai paantrina – venkime ryškių, margaspalvių plastikinių gėlių ir atsisukime į praeitį, mat į kapines galime nusinešti ne tik vaško žvakutę, bet ir obuolių.
„O pušelės natūralios, biški nors šakų dirbtinų mažiau“, – sako Karveliškių kapinėse Jolanta, kuri į puokštes smaigsto dirbtines rožes. Moteris pripažįsta – plastiko gėlės kapinėse jai nėra labai gražu, tačiau kitos išeities kol kas neturi: „Aišku, gražiau būtų gyvos, tai tikrai.“
„Nes pamėginau prie namų pasodinti va šitas va, bet buvo šaltukas ir viso gero...“, – sako Jolanta.
Ten tvarko draugų šeimos kapavietę, o pati gyvena už trisdešimties kilometrų, tad dažnai atvažiuoti negali. Moteris sako mąsčiusi apie dirbtines gėles iš gamtoje esančių medžiagų – pavyzdžiui, lapų, bet, sako, tam reikia prisiruošti.
„Šiemet galvojau, bet dar ne šiemet“, – kalba Jolanta.
Puokščių žinovai dar vis dvejojančius ragina raitotis rankoves ir imtis darbo čia ir dabar. Mat medžiagų, tinkančių Vėlinių puokštei, gamtoje apstu. O ir madingiau galime kapą papuošti ne ryškiomis plastiko gėlėmis, o tuo, kas draugiška gamtai: „Va čia iš tošės beržo ir kaštonų kevalų, pagalvėles paruošėm iš magnolijos lapų. – O kas ten viduje, lapai? – Ne, šienas.“
Ir štai pavyzdys: pagrindas iš šieno, kaip rodo Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro mokytoja, o jau kaip atrodys puokštė – kiekvieno fantazijos reikalas. Tiks ir erškėtrožės vaisiai, ir aguonos, sausos smilgos, kaštonai, gilės ir, žinoma, lapai.
„Mes viską galime naudoti, pradedant nuo lapų, baigiant net šaknimis. Pavyzdžiui, mes turime kanapę. Naminę. Išrauname kanapę, išplkauname šaknis, jos baltos, daliname į kažkokias dalis ir turime puikiausią medžiagą“, – tikina floristė Virginija Miselienė.
Floristė išduoda, kokios kompozicijų formos šiemet madingiausios.
„Kompozicijų formos gali būti įvairios, jeigu prieš kažkiek metų buvo madinga pailgos ir apvalios, tai dabar tai mes einame plačiau. Tai gali būti ir elipsės formos. Tai gali būti ir širdies formos. Tai gali būti ir kryželis“, – pasakoja V. Miselienė.
Puokštė, kaip sako floristė, turėtų būti harmoninga ir subtili. Be ryškių, rėkiančių spalvų. Senosios kultūros žinovai paantrina – ne tik puokštės turi būti subtilios, bet ir kapų žvakėmis nereikia gausiai nukrauti.
„Būdavo samana, kankorežiai, ypač pušies konkorežiai. Erškėtrožių, šermukšnių uogos“, – kalba etnologė Nijolė Laurinkienė.
O keliaudami į kapines mirusiems senovėje žmonės nešdavo vaišių.
„Palikdavo kartais kepinuką. Ar tai mažą duonytę, šeimininkės prieš Vėlines iškepdavo duonos. Pyragų, ragaišių“, – sako N. Laurinkienė.
Tokios tradicijos dar ir šiandien laikosi šalia Aukštadvario esančių Čyžiūnų gyventojai, ant supilto simbolinio kapo dedami ir vaišes, ir degdami žvakes. Kaip aiškina Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė, ne šiaip sau toks paprotys būdavęs.
„Toks tikėjimas, tarsi su tais mirusiais bendrauja. Prisimena jų gerus darbus, ir žvakes degina, perkūninyčias, vaškines, ir taip saugodavo jas kol visai sudegdavo“, – teigia kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Tradicija per Vėlines nešti vaišes į kapines kai kuriose kultūrose gyva dar ir šiandien. Vieni žmonės nuo šventinio stalo neša viską, ką tuo metu turi, kiti tiesiog palieka vaisius. O jau sugrįžę namo, žmonės ruošdavo šventinius pietus ir prisimindavo išėjusius.
„Senovės lietuviai daugiau bendravo su mirusiųjų vėlėmis, prie stalo šeimininkas parėję iš kapinių padarydavo vaišes, balta staltise, kaip visada prieš kiekvieną kalendorinę šventę, pirtis, nusiprausdavo, švariai apsirengdavo. Duonos būtinai pastatydavo ant stalo“, – pasakoja N. Balčiūnienė.
Ir prie stalo šeimininkas kviesdavo net ir vėles kartu vaišintis. Būdavo net vardai minimi. Dzūkijoje išlikusi ir dar viena tradicija.
„Paimdavo vyriausias šeimos narys į ranką žvakelę, pradėdavo maldą ir perduodavo tą žvakelę aplink stalą pasuoliui, kad ji apeitų ratą, kad kiekvienas sakydamas maldos žodžius tarsi prisimintų visus giminės mirusiuosius“, – sako etnologas Libertas Klimka.
Tiesa, šiandien tokių tradicijų laikosi retas.
