Lietuvio įkurta įmonė neseniai buvo paskelbta viena sėkmingiausių aukštųjų technologijų bendrovių JAV, rašo „Lietuvos žinios“.
Dr. Remigijus Gaška yra garsiausios pasaulyje ultravioletinių puslaidininkių šviesos šaltinių kompanijos „Sensor Electronic Technology“ prezidentas, vykdomasis direktorius ir dalininkas.
R.Gaška 1988 metais Vilniaus universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją, o 1992 metais išvyko mokytis į aspirantūrą JAV. Manė, kad išvažiuoja iš Lietuvos tik ketveriems metams, tačiau šiemet jau bus 16 metų, kai kartu su šeima gyvena Amerikoje.
Penkios valstijos
- Kas lėmė, kad kadaise aspirantūros studijoms pasirinkote JAV?
- Geriausias kraštas. Iš pradžių net nežinojau, kur konkrečiai važiuosiu. Tiesiog buvo galimybė išvykti mokytis į aspirantūrą ir gauti dar vieną laipsnį, o Lietuvoje mokslo požiūriu viskas buvo nelabai gerai. Pasirinkau Wayne State universitetą Detroite, Mičigano valstijoje, nes ten jau studijavo vienas lietuvis. Gavau amerikietišką elektrotechnikos mokslų daktaro laipsnį. Nors skamba kitaip, dirbau toje pačioje puslaidininkių fizikos srityje kaip ir Vilniuje.
Vėliau viskas klostėsi taip, kad iš Detroito persikėliau į Virdžinijos valstiją. Virdžinijos universitete dirbau akademinį darbą. Vėliau - puslaidininkių prietaisų kūrimo kompanija Mineapolyje, Minesotos valstijoje. Iš Mineapolio išvykau į Rensselaer politechnikos institutą Niujorke. Vėl kurį laiką dirbau akademinį darbą. 1999-aisiais įkūriau kompaniją, o 2002 metais atsikrausčiau į Pietų Karoliną, Kolumbijos miestą.
- Mičigano, Virdžinijos, Minesotos, Niujorko ir galiausiai - jau penktoji - Pietų Karolinos valstija. Kodėl tiek daug vietų pakeitėte?
- Amerikoje taip jau yra. Jei nori daryti karjerą, reikia keltis iš vienos vietos į kitą. Tai greičiausias būdas kilti. Oficialūs konkursai vyko tik akademinėse institucijose, kitur įsidarbindavau per bendrus mokslinius projektus. Tik į kompaniją Minesotoje nuvažiavau nieko nežinodamas, tačiau kolegos pažinojo ten dirbančius žmones.
Proveržis
- Kas paskatino kurti bendrovę?
- „Sensor Electronic Technology“ kompaniją įkūriau kartu su kolega - Rensselaer politechnikos instituto profesoriumi Michaelu Shuru. Jis praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje emigravo iš buvusios Sovietų Sąjungos (tuomečiame Leningrade dirbo A.Jofės fizikos ir technikos institute). Mudu dirbome Virdžinijos universitete. M.Shuras padėjo man gauti darbą Minesotoje. Vėliau kartu dirbome Rensselaer politechnikos institute. Jis ir dabar ten dėsto.
Gavome finansavimą iš Amerikos vyriausybės. Iš esmės yra du keliai: rasti privatų investuotoją arba mėginti pasiūlyti tai, kas reikalinga įvairioms vyriausybinėms agentūroms. Mes daugiausia bendradarbiavome su Gynybos ministerija naujos puslaidininkių technologijos srityje - pradedant naujomis medžiagomis ir baigiant novatoriškais prietaisais.
- Ar sunku buvo įsiveržti į šią sritį?
- Sudėtinga. Puslaidininkių prietaisų srities žinovų Amerikoje yra labai daug, tačiau mums pavyko, kaip dabar lietuviškai sakoma, tas proveržis. Geras žodis! Be abejo, viskas susidėjo - ir sėkmė, ir gudrių žmonių aplinkui buvo. Žinoma, labai pravertė žinios, įgytos Vilniuje ir doktorantūros metais Mičigane, taip pat darbas Minesotoje, kompanijoje, kuri buvo viena pionierių kuriant naujas medžiagas.
Kaip druskos grūdelis
- Gal galite populiariau paaiškinti, ką kuria „Sensor Electronic Technology“ bendrovė?
- Pradėjome kaip elektronikos prietaisų kompanija. Mūsų sukurti naujosios kartos itin galingi tranzistoriai naudojami naujosios kartos radarams ir ryšiams - tiek antžeminiams, tiek palydoviniams, tiek žemės ir palydoviniams. Tų prietaisų atmaina po truputėlį jau pradedama taikyti ir bevielio telefono ryšiui.
Apie 2002 metus įsitraukėme dar į vieną sritį - puslaidininkių šviestukų. Taip dabar lietuviai vadina šviesos diodus. Jau tuo metu pasaulyje buvo gaminami baltieji šviestukai, kurie šviečia raudonojoje, geltonojoje, žaliojoje, mėlynojoje spektro srityse. Mes sukūrėme visiškai naują medžiagų technologiją ir prietaisus, kurie šviečia ultravioletinėje spektro srityje.
Šviestukai yra ne tik svarbiausias mūsų mokslinių tyrimų ir technologijos plėtros objektas - mes patys juos ir gaminame. Padarome viską nuo A iki Z. Pavyzdžiui, šiuo metu bendrovė turi 26 darbuotojus ir gali pagaminti 10 mln. šviestukų per metus. Jie mažiukai - druskos kristalo dydžio. Maždaug dešimt jų tilptų viename kvadratiniame milimetre.
Prieš penkerius metus pradėtą programą finansavo Pentagonas, nes reikėjo šviestukų, padedančių aptikti bioagentus - biologiniam karui naudojamas medžiagas, taip pat ir juodligės sukėlėjus.
Buvo ir kitų sričių, kur kariškiai norėjo naudoti ultravioletinius šviestukus. Didelės programos laimėtojais tapome mes, nes kol kas vieninteliai galime pagaminti gana galingus šviestukus, šviečiančius ultravioletinėje spektro srityje. Po kokių metų ar pusantrų pasaulyje bus daugybė kompanijų, kurios irgi pradės juos pardavinėti.
Per pastaruosius aštuonerius metus mūsų veiklą finansavo beveik visos Gynybos ministerijos agentūros: karinis jūrų laivynas, karinės oro pajėgos, Pentagono pagrindinis ryšių centras, vadinamas DARPA (Defense Advanced Research Projects Agency - Gynybos priešakinių tyrimų projektų agentūra), Raketinės gynybos ministerija. Mus finansuoja NASA, Nacionalinis mokslų fondas.
Pradžią ultravioletinių šviestukų technologijai kurti davė DARPA. Tai pagrindinė agentūra, vykdanti mokslinius tyrimus Pentagono užsakymu ir kasmet išleidžianti apie 4 mlrd. dolerių. Ultravioletinių šviestukų reikėjo kovojant su biologiniu terorizmu, naujo tipo optinio ryšio sistemoms ir kitiems kariniams tikslams.
Komercinis ultravioletinių šviestukų potencialas yra gerokai didesnis. Minėtų šviestukų jau esame pardavę daugiau kaip tūkstančiui vartotojų, kurie jų pagrindu kuria naujus prietaisus ir sistemas, netrukus pasirodysiančius rinkoje. Ultravioletiniai šviestukai taikomi labai plačiai. Pavyzdžiui, vandeniui ir orui dezinfekuoti, paviršiams (taip pat ir žmogaus organizme) sterilizuoti, dermatologinėms ligoms gydyti, fotodinaminiams vaistams (jie veikia tik apšviestose vietose) aktyvizuoti, spektroskopinėms sistemoms, fluorescenciniams jutikliams, DNR, proteinų analizei.
DARPA mūsų kompaniją pripažino viena iš nedaugelio sėkmės pavyzdžių („Success Story“) JAV.
Milijardinės įmonės link
- Jūsų vadovaujama įmonė tapo viena sėkmingiausių aukštųjų technologijų bendrovių JAV. Papasakokite apie garsiąją Amerikos programą „Small Business Inovation Research“, skatinančią tokių bendrovių kūrimą.
- Šią milžinišką sistemą sukūrė Kongresas 1978 metais išleisdamas įstatymą dėl smulkiojo verslo. Pagal tą įstatymą tam tikras biudžeto procentas skiriamas smulkiajam verslui plėtoti. Tarkim, Gynybos ministerija gauna 100 mlrd. dolerių ir penkis šešis milijardus turi skirti smulkiajam verslui. Sistema skatina smulkųjį ir vidutinį verslą, nes būtent jis greičiausiai sukuria daugiausia darbo vietų. Kai kyla ekonomikos sunkumų, dar daugiau lėšų skiriama smulkiajam verslui, nes jis yra kur kas paslankesnis ir greičiau įtraukia žmones, atleidžiamus iš didžiųjų kompanijų. Labai galinga sistema. Manau, yra ko pasimokyti, tačiau, kaip suprantu, net senosios Europos valstybės nelabai sugeba tokį didžiulį projektą įgyvendinti.
- Dirbant aukštųjų technologijų srityje turbūt neišvengiama nuolat ieškoti naujų dalykų ir kurti naujus planus?
- Čia vyksta nuolatinė kova už būvį. Į smulkųjį verslą panašus ir profesoriaus darbas. Jei nori turėti rimtesnę programą ir aspirantų (juos reikia išlaikyti, o tai nėra pigu), esminis dalykas yra gauti finansavimą savo projektams. Jei finansavimo nerandi, lieka tik pedagoginis darbas. Jei esi nuolatinį darbą turintis profesorius, gali jį ir dirbti, tačiau jei nori imtis mokslo, universiteto finansavimas būna labai menkas. Ir, matyt, ne taip lengva jį gauti. Viskas yra gaunama per konkursus mėginant parduoti savo idėjas.
2005 metų pabaigoje į „Sensor Electronic Technology“ investavo didžiausias šviestukų gamintojas Korėjoje - Seulo puslaidininkių kompanija. Mūsų bendrovė turi plėtotis, yra ir didelių planų. Manome, kad šių metų pabaigoje-kitų metų pradžioje laukia itin smarki plėtra. Šventas tikslas - milijardinė kompanija.
Pilietybės perskirti
- Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui, šeimai?
- Galėtų būti, aišku, ir daugiau, bet tai yra asmeninio pasirinkimo reikalas - darai arba nedarai. Žmonos vaidmuo šeimoje yra neįkainojamas, antraip šeima liktų visiškai be priežiūros.
Giedrė yra muzikantė, baigusi Muzikos akademiją Vilniuje, chorinį dirigavimą. Amerikoje ji šiek tiek mokytojavo, bet šiaip vargonuoja, akompanuoja, dainuoja choruose, prižiūri mane ir vaikus. Tai labai svarbu. Vaikai įstojo į universitetus. Pirmi metai, kai jų nėra namie. Vyresnysis Ignas studijuoja nedideliame privačiame Furmano universitete šiaurinėje Pietų Karolinos dalyje. Jis nori būti gydytojas. Jaunesnysis Dainius baigė pirmą Džordžijos technologijos instituto kursą Atlantoje. Jo specialybė - biomedicinos inžinerija.
Gyvename užmiestyje ant didelio ežero kranto. Maždaug už 25 kilometrų nuo Kolumbijos yra dirbtinis 60 km ilgio ir 15 km pločio ežeras. Neblogai, nors anksčiau įsikurdavau arčiau darbovietės. Mano šeimyna norėjo gyventi prie vandens, todėl tenka aukotis.
Turime draugų, išsibarsčiusių po visas valstijas, todėl daug keliaujame. Savaitgaliais skrendame aplankyti draugų. Juk reikia patirti ir kokių nors malonumų!
Detroite buvo gana didelė lietuvių bendruomenė. Vaikus leidome į šeštadienines lietuvių mokyklas. Virdžinijoje lietuvių nebuvo, Minesotoje buvo, Niujorke jų nedaug, o Pietų Karolinoje - tik vienas kitas. Žmona stengiasi laikytis lietuviškų tradicijų.
- Teko girdėti, kad jūs dar neturite JAV pilietybės.
- Neturiu, nors galėjau gauti. Žmona turi Amerikos pilietybę, tačiau Lietuvoje turime ir tėvus, ir nekilnojamojo turto, tad esame šiek tiek sutrikę. Žiūrėsime, ką Lietuva nuspręs dėl dvigubos pilietybės. Abu su žmona esame kilę iš Lietuvos ir mūsų vaikai čia gimę, mažus į Ameriką atsivežėme, todėl šeima dėl pilietybės ir perskirta.
- Jei vis dėlto reikės rinktis vieną iš dviejų pilietybių, Lietuva gali jūsų netekti?
- Greičiausiai, nors nežinau, ar Lietuva manęs neteks. Čia pilietybės reikalas. Į Lietuvą atykstu kasmet. Vilniuje gyvena mano mama ir žmonos tėvai. Vaikus irgi siunčiame į Lietuvą. Jiems dabar aštuoniolika ir dvidešimt metų. Šeimoje stengiamės kalbėti lietuviškai. Ignas išvažiavo iš Lietuvos ketverių su puse metų jau turėdamas kalbos pagrindus, todėl ir čia lietuviškai kalba geriau. Dainiui tada buvo tik treji metai, jam sunkiau, bet nuvykę pas senelius abu atgaivina kalbą.
Lietuvoje liko daug mūsų draugų. Jie atvažiuoja. Mes irgi juos aplankome. Žmona būna Lietuvoje porą kartų per metus. Aš stengiuosi bent kartą nuvažiuoti. Mėginu „sukombinuoti“ porai dienų atskristi į Vilnių, kai vykstu darbo reikalais į Europą arčiau Lietuvos.
Abipusė nauda
- 2002 metais Niujorke buvo išleista Vilniaus universiteto profesoriaus Artūro Žukausko monografija „Introduction to Solid-State Lighting“. Jūs kartu su M.Shuru esate šios knygos bendraautoriai. Ryšiai su kolegomis Lietuvoje nenutrūko?
- Išlikę kaip reikiant! Kai dirbau Rensselaer politechnikos institute, pas mane buvo atvykę ir dirbo turbūt kokie dvylika žmonių iš Lietuvos. Ši universitetinė įstaiga istoriškai yra seniausia inžinerinė mokykla Amerikoje. Kai kurie kolegos išbuvo tris-šešis mėnesius, kai kurie dirbo porą metų. Be to, vykdžiau kelias programas su Pietų Karolinos universitetu, ten irgi dirbo bent trys lietuviai nuo pusės iki trejų su puse metų.
Reikėjo buvusius kolegas palaikyti, nes vienu metu Lietuvoje buvo gana prastai. Manau, jiems tai padėjo. Pamažu įsitraukė į mūsų sritį, gavo iš mūsų daug medžiagų, su kuriomis galėjo dirbti. Vėliau įsitraukė į europines programas.
Manau, Lietuvos mokslo laukia šviesi ateitis. Reikalai keičiasi, nes, kaip suprantu iš savo kolegų, pradedama gauti Europos struktūrinių fondų pinigų. Jeigu tos lėšos iš tikrųjų bus tinkamai panaudotos, reikalai suksis toliau.
Prieš kelerius metus pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus universitetu, A.Žukausko grupe. Iš pradžių šiek tiek finansuodavome prietaisų kūrimą, dabar mokslininkai aktyviai dirba kietakūnių apšvietimo srityje. Mus domina jų intelektinė nuosavybė. Tai nėra tiesiogiai susiję su tuo, ką mes gaminame, tačiau ateityje, esu įsitikinęs, nauji apšvietimo moduliai bus perspektyvūs kaip komercinis produktas bendram apšvietimui. Mes padedame patentuoti jų technologiją ne tik Amerikoje, bet ir tiriame, kokia gali būti rinka. Labai brangus užsiėmimas. Turėti gerą patentų bazę yra svarbiausias dalykas. Jeigu nėra gero patentų portfelio, verslo šiuo metu neįvykdysi. Bet koks investuotojas žiūri, kokia yra intelektinė nuosavybė ir kaip ji apsaugota patentais. Norint eiti, pavyzdžiui, į kietakūnių apšvietimo rinką, reikia turėti solidžią intelektinę bazę, kad būtų galima konkuruoti.
Turiu pripažinti, šiuo požiūriu tai nėra altruistinis, o labiau verslo reikalas. Vilniaus universiteto mokslininkai kuria intelektinę nuosavybę ir pagal pasirašytą sutartį gaus tam tikrą finansavimą. Jį panaudodami galės ir toliau dirbti, o mes žiūrėsime, kaip iš to išpešti naudos.
