Pasaulio finansai griūva, bet juos galima atstatyti
Finansų įstaigos turėtų būti akmens ir plieno paminklai, bet besiplečiančiame sūkuryje puikiausi iš jų sudužo į šipulius. Per dešimt trumpų dienų įvyko nacionalizacija, žlugo ar buvo išgelbėta buvusi didžiausia pasaulyje draudimo kompanija, kurios turtas siekia trilijoną dolerių, du didžiausi pasaulio investiciniai bankai, kurių bendras turtas sudaro dar 1,5 trilijono dolerių, ir du Amerikos hipotekos rinkų milžinai, kurių turtas siekia 1,8 trilijono dolerių. Pasaulyje dominuojančios kapitalistinės valstybės vyriausybę įtraukė jos pačios kapitalistiškiausios industrijos verpetas. Ir ji atrodo sutriuškinta.
Vieno didžiausių JAV investicinių bankų Lehman Brothers bankrotas ir staigus kito JAV investicinio banko Merrill Lynch pardavimas antrajam pagal dydį JAV bankui Bank of America buvo pakankamai šokiruojantys įvykiai. Bet vyriausybės užmojis išgelbėti didžiausią JAV draudimo bendrovę American International Group (AIG), suteikiant 85 mlrd. dolerių, surinktų rugsėjo 16 d. vakare, paskolą už nepakeliamas palūkanas, reiškė dar didesnį nuosmukį jau ir taip katastrofiškais metais. AIG iš esmės yra saugus, gerai valdomas draudikas. Bet jo finansinių produktų padalinys, sukuriantis tik nedidelę dalį firmos įplaukų, pasirašė pakankamai sutarčių dėl išvestinių priemonių, kad jų užtektų sunaikinti įmonę ir sukrėstų pasaulį. Tai padeda paaiškinti vieną iš pastarųjų metų mįslių: kas prisiimdavo bankų ir investuotojų atsikratytą riziką? Dabar jau žinome.
Tačiau AIG išgelbėjimas nepanaikino akivaizdžios, rinkas sukausčiusios baimės. Pasirinkite bet kurią priemonę – palūkanų normas, kurias bankai nustato skolindami vieni kitiems, papildomi skolinimosi ir įmonės skolos draudimo įkainiai, saugumo paieškos valstybės iždo obligacijose, aukse, akcijose – viskas paliesta krizės. Rugsėjo 17 d. didžiausias Britanijos būsto paskolų teikėjas HBOS jo akcijų kainai nusiritus į bedugnę, prarijusią Lehman ir AIG, puolė į banko Lloyds TSB glėbį tik už 12 mlrd. svarų (22 mlrd. dolerių). Atrodė, kad kitus bankus, tarp jų ir Morgan Stanley (vienas didžiausių JAV investicinių bankų) ir Washington Mutual (didžiausias JAV mažmeninis bankas), ištiks toks pat likimas. Rusijos vyriausybė sakė trims savo didžiausiems bankams paskolinsianti 1,12 trilijono rublių (44 mlrd. dolerių). Tariamai saugiausia iš saugiausių investicijų – Amerikos pinigų rinkos fondas – praeitą savaitę pirmą kartą nuo 1994 m. pranešė apie nuostolius. Jei investuotojai investuos nebe į pinigų rinkas, o į valstybės iždo obligacijas, bankai praras finansavimą ir krizė įsisuks į rizikos draudimo fondus ir kompanijas. Drąsus žmogus visoje šioje apgailėtinoje situacijoje įžiūrėtų apsivalymą; protingas žmogus taip nesiskubintų.
„Banga su kraujo puta“
Kai kas tvirtins, kad ekonomiką greičiau nei, galima sakyti, Hugo Chávez nacionalizuojantys JAV Federalinis Rezervas ir Iždo departamentas, AIG turėjo palikti užmarštyje. Šioje plintančioje krizėje tai būtų buvę neatsargu. AIG sandoriai – beveik 450 mlrd. dolerių vertės vien tik kredito nevykdymo apsikeitimo sandorių rinkoje – palaiko pasaulio bankų ir investicinių fondų sveikatą. Jos draudimo padalinio žlugimas suduotų smūgį paprastiems polisų savininkams. Savaitgalį Federalinis rezervas ir Iždo departamentas veikiau stebėjo, kaip bankrutuoja Lehman Brothers, o ne siekė išgelbėti. Iš principo tai kėlė pasigėrėjimą – kapitalizmas iš žmonių reikalauja mokėti už savo klaidas. Tačiau AIG buvo didesnė ir Lehman bankrotas sukėlė sūkurius bei sroves, kurie galėjo prisidėti prie jos žlugimo. Rinkoms kenčiant nuo smūgio, pragmatizmas nugalėjo principus. Nors tai ir pakirto jų autoritetą, Federalinis rezervas ir Iždo departamentas teisingai nujautė, kad jie negali vėl pasakyti „ne“.
Kas bus toliau, priklauso nuo trijų klausimų. Kodėl krizė pasuko nauju, pragaištingu keliu? Kiek pažeidžiamos yra finansų sistema ir ekonomika? Ir ką galima padaryti siekiant pataisyti finansų padėtį? Visai neperdedama sakant, kad norint suvokti, kuo rizikuojama, reikia tik pastudijuoti XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį.
Atmetus visą jos sudėtingumą, finansų industrija yra įstrigusi tarp dviejų brutaliai paprastų jėgų. Jai reikia kapitalo, nes toks turtas kaip namai ir pažadai sumokėti skolas yra verti mažiau nei manė daugelis žmonių. Net jei kai kurie laimi iš krentančių turto kainų, skolintojai ir investuotojai turi padengti nuostolius ir tam jiems reikia pinigų. Finansų rinkai taip pat reikia susitraukti. Paskolų bumas padidino ne tik turto kainas, bet ir visą finansų sritį. Finansinių paslaugų industrijos pelno visame Amerikos korporacijų pelne sudaroma dalis padidėjo nuo 10 proc. XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje iki praeitais metais pasiekto savo maksimumo – 40 proc. Remiantis vienu skaičiavimu, praeito dešimtmečio pelnas buvo 1,2 trilijono dolerių didesnis nei buvo galima tikėtis.
Praėjus bumui, ši pramonė nesugebės uždirbti pelno, nebent ji labai sumažės – ir jai mažėjant bus sunku uždirbti pinigų. Nenuostabu, kad trūksta investuotojų. Saujelė drąsiųjų - tokie kaip į silpnus bankus pinigus investavę valstybiniai turto fondai – daug prarado. Geriau analizuoti tai, kas iš jų liko, nei perimti kenksmingą jų turtą – kaip Britanijos Barclays pasitraukė nuo Lehman kaip veikiančios pelningos įmonės tik tam, kad jai žlugus, mestųsi į savo verslą Šiaurės Amerikoje.
Centras negali išlaikyti
Dėl šių priežasčių vyriausybės bus vieninteliai galimi pirkėjai. Jei būtina, jos gali sukurti specialų fondą valdyti ir likviduoti rūpesčių keliantį turtą. Tačiau nereikia nuvertinti net ir būtinojo išgelbėjimo kainos. Niekas nepirktų Lehman, jei vyriausybė jiems nepasiūlytų tokio pobūdžio pagalbos, kokią ji suteikė JPMorgan Chase (pasaulinė finansinių paslaugų kompanija) jai gelbstint Bear Stearns (JAV investicinis bankas). Dėl nacionalizacijos, kuri – ne be pagrindo – nušlavė Fannie ir Freddie akcininkus (JAV būsto paskolų bendrovės Fannie Mae ir Freddie Mac), kitiems tapo rizikingiau naujai investuoti į nusilpusius bankus (jų paprastąsias akcijas). Kaip tik dabar vienintelis protingas būdas iš naujo kapitalizuoti yra tiesiog nupirkti – geriau, jei tai daro mažmeninis bankas, remiamas vyriausybės apdraustų indėlių, kaip Bank of America ir Merrill Lynch, Lloyds ir HBOS, ir galbūt Wachovia (JAV investicinis bankas) ir Morgan Stanley atveju. Kuo didesnis bankais, tuo sunkiau tai padaryti. Blogiausia, kad kiekvienas išgelbėjimas nuramina investuotojų abejones dėl tų, su kuriais jie prekiauja, kredito pajėgumo – ir taip skatina kitus ekscesus.
Tačiau, net ir atsižvelgus į visas išgelbėjimo išlaidas, kartais žlugimo kaina ekonomikai galėtų būti didesnė. Finansų rinkai traukiantis, iš ekonomikos dings paskolos, o be paskolų žmonės negalės pirkti namų, užsiimti verslu ar lengviau investuoti į ateitį. Kol kas Amerikos ekonomika laikosi. Viliamasi, kad gyvenamųjų namų krizė jau beveik pasiekė dugną ir kad tokios šalys kaip Kinija bei Indija ir toliau klestės. Kaip šią savaitę pademonstravo Kinija, neseniai kritus naftos ir kitų prekių kainoms, centriniams bankams atsirado galimybė sumažinti palūkanų normas.
Bet yra ir tamsioji pusė. Rugpjūtį nedarbas JAV pakilo iki 6,1 proc. ir panašu, kad toliau augs. Pramonės gamyba praeitą mėnesį sumažėjo 1,1 proc.; ir mažmeninės prekybos metinis pokytis yra mažiausias nuo po 2001 m. sekusio nuosmukio. Gamybos apimtys mažėja Japonijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Britanijoje, o daugelyje kitų šalių rodiklis yra teigiamas, bet varganas. Remiantis The Economist būsto kainų indekso skaičiavimais, kainos krenta pusėje iš 20 šalių. Kylančių ekonomikų akcijos, obligacijos ir valiuta patyrė smūgį, nes investuotojai sunerimo, kad jos toliau nebegalės išvengti turtingąsias valstybes ištikusios krizės pasekmių.
Apgailėtina padėtis šiomis dienomis neturėtų virsti nauja Depresija - nebent politikai nedovanotinai suklystų, leisdami „sisteminėms“ institucijoms žlugti ar vykdydami per griežtą monetarinę politiką. Tolimesnėje perspektyvoje rūpestį kelia neišvengiamas potraukis reguliuoti modernius finansus, siekiant priversti juos paklusti. Nors šis troškimas suprantamas, jis neteisingas ir pavojingas – milžiniška besivystančio pasaulio komercijos sėkmė rodo, kiek daug galima prarasti. Finansai yra ekonomikos smegenys. Nepaisant visų savo ekscesų, jie, geriau nei bet kada galėtų koks nors centrinis planuotojas, paskirsto resursus ten, kur jie atneša naudos.
Reguliavimas yra būtinas, ir dabar daug dar reikia padaryti gerinant finansų įstatymus. Bet tai turi būti teisingas reguliavimas: kuris pertvarkytų fragmentuotą JAV priežiūros sistemą: suteiktų daugiau skaidrumo; įvestų reikalavimus kapitalui, kurie tramdytų bumo metu ir kurie būtų lankstūs bankroto atveju; prižiūrėtų tokius milžinus kaip AIG, kurie yra per dideli ir per daug susaistyti su įvairiomis sritimis, kad žlugtų; reikalautų sąskaitybos, kuri geriau įvertina riziką ir kurią visi pripažįsta; atsikratytų būstų ir įkeitimų tam, kad išvestiniai sandoriai būtų saugesni ir aiškesni.
Visa tai būtų progresas. Bet naivus tikėjimas reguliuotojo galiomis kuria pražūtingai klaidingą saugumo jausmą. Finansininkai žino daugiau nei reguliuotojai ir jų nuomonės yra svarbesnės bumo metu. Bankai gali išnaudoti neišvengiamas reguliuotojų silpnąsias vietas: jų balanse neatsispindinčius aktyvus ar draudimą (tokį, kokį teikia AIG), kuris juos įgalina pelnytis, apeinant reguliuotojų nustatytus kapitalo reikalavimus. Ne atsitiktinumas, kad abi schemos ir sukėlė krizę.
Praeita savaitė buvo juoda. Tie iš mūsų, kas rėmė finansinį kapitalizmą, gali būti kaltinami, kad sistema, kurią mes gynėme, paprasčiausiai leido praturtėti keliems spekuliantams. Tačiau vienai kartai ji padėjo sukurti stabilų ekonominį augimą ir žemą infliaciją. Tam, kad būtų nušluoti šie pasiekimai, reikėtų gilaus nuosmukio. Nepamirškite to būsimose diskusijose.
Parengta pagal The Economist
