Karolis Birgilas
Tai – brangiausius nusikaltimus darantys žmonės. Jie veikia beveik nepastebimai, be pavojaus. „Baltųjų apykaklių“ savininkai XIX amžiuje pradėjo darbuotis kitaip ir nuolat bent vienu žingsniu lenkia teisėsaugą.
Kriminologijoje „baltųjų apykaklių“ nusikaltimo terminas atsirado dar 1939 metais, juo buvo apibūdinama neteisėta ir nesmurtinė veikla, kurią atlieka aukšto visuomenės sluoksnio piliečiai. Apibūdinimas tiek praeities, tiek šiandienos požiūriu yra per siauras. Į „baltųjų apykaklių“ nusižengimų spektrą patenka veiksmai nuo papirkinėjimo – vieno seniausių pasaulio nusikaltimų – iki kibernetinių nusikaltimų.
Simbolinis pavadinimas atsirado ne veltui: šiuos nusikaltimus dažniausiai daro išsilavinę, turintys specialių įgūdžių asmenys, veikiantys vieni arba dirbantys didelėse korporacijose. 1974 metais JAV buvo įkurtas specialus Federalinių tyrimų biuro (FTB) padalinys, tiriantis kyšininkavimą, kainų susitarimus, prekybą akcijomis turint išankstinės informacijos, pinigų plovimą ir kitus su finansais susijusius nusikaltimus.
Žingsniu priekyje
Viso pasaulio priežiūros ir teisėsaugos institucijos turi įdirbio aiškinant turto švaistymo, kyšininkavimo ir pinigų plovimo schemas. Nepaisant to, kad šie nusikaltimai nėra iki galo išnaikinti, auga jaunų specialistų karta, mokoma kovoti su šiomis problemomis. Vis dėlto, jau senokai atsirado nauja erdvė, kur vykdant finansinius nusikaltimus nebūtina turėti „baltos apykaklės“. Kibernetiniai nusikaltimai priskirti prie finansinių ir kartu „baltųjų apykaklių“ nusikaltimų grupės, kai pinigais ir akcijomis pradėta disponuoti virtualioje erdvėje.
Naujai finansinių nusikaltimų kartai priskiriamos elektroninės bankininkystės duomenų vagystės, asmeninių duomenų nusavinimas, įmonės veiklos ataskaitų vagystės. Pastarosios dėl savo pobūdžio primena akcijų prekybą turint išankstinės informacijos. Klasikiniu atveju įmonės darbuotojas, turintis tos pačios kompanijos akcijų, gali žinoti visą vidinę informaciją, kuri investuotojams bus pateikta vėliau, taigi įgauna pranašumą pirkdamas arba parduodamas akcijas. Tokį nusikaltimą nėra sunku išaiškinti, jei sukčiautojas parduoda arba perka akcijas dideliais kiekiais. Kai įvyksta duomenų vagystės internetu, labai sunku nustatyti, kur nutekėjo informacija.
Taip pat šią informaciją gali panaudoti keli investuotojai, kurie nesišvaistys didelėmis sumomis ir neatkreips į save dėmesio. Kibernetinių nusikaltimų iššūkis priežiūros institucijoms yra tas, kad ši sritis labai greitai plečiasi, o nusikaltėliai nebeatitinka klasikinių apibrėžimų.
„Pastebima, kad pasaulyje daugėja profesionalių nusikaltėlių, o tam didžiausią įtaką daro technologijos. Kibernetinių nusikaltimų srautas dabar labai didelis ir vis dar lieka erdvės naujiems nusižengimams, taigi šie dar ilgą laiką lenks valdžios institucijas“, – interviu CNBC sakė finansinių nusikaltimų tyrimų partneris Aaronas Stephensas iš advokatų kontoros „Rewin Leighton Paisner“.
Iš gatvių į internetą
FTB dar pernai pranešė, kad vienos didžiausių JAV grupuočių – „Kruvinieji“ (angl. Bloods) ir „Luošiai“ (angl. Crips) – savo veiklą perkelia į virtualią erdvę. Panašios kriminalinių vienetų orientacijos ir reikėjo tikėtis, kai pinigai vis didesniu mastu perkeliami į internetą. Ciniška, tačiau gaujos mažiau pavojingos, jei pinigus iš gyventojų vagia internetu, o ne tyko savo aukų ginkluoti peiliais. Visgi, tai – tik ledkalnio viršūnė, nes kriminalinės struktūros, padedamos technologijų, dabar gali veikti ne tik be pirštų antspaudų – jos lengviau plečia savo infrastruktūrą.
„Gaujos dabar labiau prisitaikiusios ir išsivysčiusios. Išnaudoja kiekvieną galimybę, internetu seka savo pagrindinius konkurentus arba su jais bendrauja ir taip plečia savo įtaką“, – rašoma FTB pranešime. Kompiuteriniai nusikaltimai beveik nesiskiria nuo įprastų finansinių „baltųjų apykaklių“, nes visos neteisėto schemos išlieka tokios pačios, bet naudojantis technologijomis vogti duomenis, daryti neteisėtas pinigų perlaidas ir kitus finansinius nusikaltimus yra lengviau. Neabejotinai tai mažina kriminalinių elementų riziką, o pati „baltųjų apykaklių“ prasmė tampa tik klasikiniu apibrėžimu.
Tarp kūjo ir priekalo
Kovojant su įprastais nusikaltimais pasitelkiama teisė ir jėga. Kompiuteriu atliekamiems kriminalams tokios priemonės ne tik nėra veiksmingos – kol kas išvis nėra įrankių tokio pobūdžio nusikaltimams išaiškinti. Tai bene didžiausia ekonominė dilema finansinės priežiūros ir teisėsaugos institucijoms. Iš pažiūros finansinių nusikaltimų mastą galima akivaizdžiai sumažinti: įvesti griežtą kontrolę, tikrinti kiekvieną elektroninę pinigų perlaidą, įmonių duomenis laikyti bendrose saugyklose, stebėti kiekvieną investuotojų pasirinkimą.
Tačiau taip verslas ir investuotojai būtų atriboti nuo savarankiškos rizikos. Rinka taptų nelanksti, dėl to galiausiai nukentėtų vartotojai. Visiškai laisva rinka tikrai griežtai neatskirtų nusikaltėlių ir nukentėjusiųjų stovyklų, tačiau finansų rinkos nuo to neabejotinai pradėtų strigti. Kol bus ieškoma sąveikos pusiausvyros, kibernetinių nusikaltimų atstovai turės papildomo laiko naujoms sukčiavimo schemoms kurti. Internetinė valiuta dar neišpopuliarėjo, tačiau bitkoinų atvejis parodė, kad tai gali būti vienas pirmųjų iššūkių kovojant su kibernetiniais finansiniais nusikaltimais. Nusikaltimų prevencija dar nėra tobula, tačiau „baltųjų apykaklių“ teismo procesai – vieni nuožmiausių.
Tiek JAV, tiek Vakarų Europoje už šiuos nusikaltimus gresia ilgi kalėjimo metai. Bausmės griežtinamos, tačiau šioje srityje taip pat trūksta pusiausvyros, nes dažniausiai išaiškinami tie finansiniai nusikaltimai, kuriuos žmonės vykdo pirmąkart. Europos ir JAV teisėsauga skėsčioja rankomis, „baltosios apykaklės“ toliau veikia nebaudžiamos, o kibernetinis finansinių nusikaltimų šešėlis tamsėja net patiems tyrėjams.
Faktai: „Baltųjų apykaklių“ nusikaltimai
Dėl šių nusikaltimų kasmet pasaulyje patiriama 2 trln. JAV dolerių nuostolių Stambiausias išaiškintas atvejis – Bernie Madoffo JAV vykdyta „Ponzi“ schema, kuri išviliojo 65 mlrd. JAV dolerių, o pats sukčius nuteistas kalėti 150 metų Finansinių nusikaltimų advokatų honoraras gali siekti 1000 JAV dolerių už valandą, taigi net 97 proc. teisiamųjų pripažįsta savo kaltę.
