„Santaros-Šviesos“ klubo organizuotoje diskusijoje „Šiaulių tuštėjimo metas“ filosofas Gintautas Mažeikis priminė, jog tuštėja ne tik Šiauliai, per penkiolika metų dvigubai sumažėjo Kaunas. Tuštėjimo priežastys valstybėje suvokiamos per naiviai. G. Mažeikio nuomone, labiausiai veikia prieštaravimas: žmonių lūkesčiai didėja, o galimybės juos patenkinti mažėja.
Ieškoma kaltų
Vasario 16-osios popietę „Sieloje“ surengtą diskusiją profesorius ir filosofas Gintautas Mažeikis pradėjo nusivylimo gaida. Jį nuliūdino tai, kad diskusijos apie miestų nykimą prasidėjo ir baigėsi kaltųjų paieška. O prabilta tai tik po to, kai Panevėžyje nebesuskaičiuota 100 tūkstančių gyventojų.
„Diskusija buvo panaši į paviršutinišką nagrinėjimą – kas kaltas? – sakė G. Mažeikis. – Išvardinti keli faktai, kurie neva yra „kalti": migracija – lyg ji pati savaime neturėtų priežasties; krizė, kuri, toks jausmas, tęsiasi amžinai ir kiekvienais metais yra atnaujinama. Kaltinamas Vilniaus centrizmas, nors ir sostinėje gyventojų sumažėjo. Dar minimas sumažėjęs gimstamumas. Toks šios problemos nagrinėjimas pribloškė naivumu“.
Filosofas pabrėžė, kad nė vienas iš paminėtų faktorių tarp pasaulio mokslininkų nėra aptarinėjami kaip miestų nykimo augimo ar valdymo įrankiai.
Lūkesčiai neatitinka tikrovės
Diskusijos svečias priminė, kad Panevėžys – nėra labiausiai sunykęs miestas Lietuvoje. Kaune dabar yra vos 200 tūkstančių gyventojų, nors prieš 15 metų jų buvo per 450 tūkstančių. Tai kas gi „išsiurbia“ miestus?
„Vienas iš labiausiai miestų nykimo ar didėjimo procesus veikiantis dalykas – didieji prieštaravimai, – sakė G. Mažeikis. – Tai prieštaravimai tarp žmonių laisvių ir valstybės aparato. Žmonių lūkesčiai didėja, o galimybės mažėja.“
Jis iliustravo pavyzdžiu: propaganda kalba apie tai, kokia nuostabi yra mūsų medicina, bet, pasirodo, žmogui ji yra neprieinama, nes yra didžiulė eilė. Tai didina nusivylimą.
„Lūkesčius kapitalizmas sukuria neišvengiamai. Nuolatos rodoma pažanga, tačiau tai neatitinka tikrovės. Gal žmogus ir nepastebėtų savo lūkesčių, jei nebūtų apsišvietęs, išsilavinęs“, – svarstė G. Mažeikis.
Jo nuomone, žmonės nori būti progresyvūs. „Kasdien girdime, kaip nuostabu yra kažkur pasaulyje. O jūs gyvenate pilkoje skylėje ir nieko niekada negausite. Kai tokios nuotaikos tvyro dešimtmetį, tėvas savo vaikui sako: „Dink iš čia kuo greičiau. Aš tai kaip nors pabaigsiu savo gyvenimėlį“, – kalbėjo G. Mažeikis.
Šalyse, kuriose nėra tokių lūkesčių, žmonės yra laimingesni.
„Man labai keistas yra Bangladešas. Skurdžiai ir jokios industrijos. Dauguma net pasų neturi. Tačiau ten veikia geranoriškumo principas. Iš kur jis? Religijos? Folkloro? – klausė G. Mažeikis ir palygino su Lietuva: – Pas mus – jei neturi paso, tai tavęs išvis nėra. Daug funkcijų negali atlikti.“
Mokslo ir valstybės simbiozė – atgyvena
Filosofas pažymi, kad dabar miestų valdantieji apie plėtrą mąsto atgyvenusiu metodu, kuriame vyrauja mokslo ir industrijos simbiozė. Gal dėl to didžiulis dėmesys skiriamas industriniams parkams kurti, kuriuose taip niekas ir nevyksta.
Pokario metais mūsų miestų didėjimas buvo susijęs su industrializacija. Dabar – mokslo ir valstybės simbiozė esą nepasikeitusi. Bet šis darinys nebeturi tiek jėgos, kad galėtų stumdyti žmonių srautus.
Gamyklą pastatyti galima, o žmonių, pavyzdžiui, iš Uzbekijos jau neatsiveši. Šitas miestų kūrimo būdas ir toks mąstymas, filosofo nuomone, yra visiškoje aklavietėje. Galimybių nėra, o mąstymas liko toks pat.
G. Mažeikio manymu, Šiaulių universitetas pagal savo darbo pobūdį nėra regioninis. Jis neruošia tokių specialybių žmonių, kurių labiausiai reikia miestui. Šiuo atžvilgiu, kolegijos yra lankstesnės.
Kuo traukia miestai?
G. Mažeikis svarstė, ką reikėtų daryti, kad miestas netaptų provincija. Paminėjo ir anekdotinę situaciją, kai miestas, praradęs paskutinę viltį atgyti, už paskutinius pinigus nusiperka P. Pikaso paveikslą ir šis pritraukia daugybę turistų.
„Svarbu yra tolerancija netradicinės seksualinės jausenos žmonėms, – pareiškė G. Mažeikis. – Reikia pripažinti, kad tarp jų yra nemažai meno pasaulio atstovų. Taip pat – lojalumas bohemai, kuri dingsta iš miesto, vos pasijutusi nepatogiai. Taip prarandami patys įdomiausi žmonės. Pakantumas visoms rasėms. Ne tik juodaodžiams, bet ir žydams, kaukaziečiams, romams.“
G. Mažeikis siūlė miesto gaivinimo metodą – „švyturių“ pritraukimą. „Švyturiais“ gali būti kūrybingi žmonės arba mokslininkai. Galima kviesti kuo nors įžymius žmones gyventi mieste. „Švyturys“ turi šviesti ir būti nuolat reklamuojamas. Šiauliuose, filosofo nuomone, šis principas neveikia. Todėl netenkama geriausių žmonių. O jei dar pridėtume tolerancijos bėdas...
„Vienas geras dalykas, kurį pastebiu – miestų kooperacija. Pavyzdžiui, kodėl nesukūrus Šiaulių ir Jelgavos savotiško dipolio, – siūlė G. Mažeikis. – Su Panevėžiu – jau nieko naujo ir įdomaus, o su Jelgava – kažkas originalaus – vienas miestas dviejose valstybėse.“
MINTYS IŠ DISKUSIJOS
Šiauliai – geriausia vieta numirti?
Popietėje susirinko nemažai žinomų Šiaulių žmonių iš skirtingų „pasaulių“ ir su originaliais savo pastebėjimais apie tai, kas vyksta Šiauliuose. Pabrėžta, kad miesto plėtra iš esmės yra kenksminga, nes ji buvo suplanuota taip, tarsi gyventojų tik daugėtų.
Siūlyta pakeisti požiūrį į problemą: nesvarbu, kad Šiauliai turi oro uostą, daug svarbiau išsiaiškinti, kokio velnio žmonėms skristi į Šiaulius?
Vigmantas BUTKUS, ŠU docentas, humanitarinių mokslų daktaras:
– Pastebiu, kad studentams ir moksleiviams, nebūtinai tiesiogiai ar tiesmukai, aiškinama, kaip gera yra gyventi ne čia. Mokytis reikia tam, kad pavyktų iš čia ištrūkti. Jauni žmonės tarsi iškart ruošiami ne Lietuvai arba ne Šiauliams. Nebūtinai tai jungtinės studijų programos. Greičiau – bendros nuotaikos, kad patiems geriausiems Šiauliuose nėra ir nebus ką veikti.
Virginijus KINČINAITIS, menotyrininkas:
– Teko kurį laiką sėdėti darbo grupėje, kuri vadinama miesto įvaizdžio komisija. Diskusijos prasidėdavo ir baigdavosi klausimu, ar reikia pjauti žolę, ar nereikia. Sprendimo nerasdavome. Kaip galima eiti toliau?
Šarūnas SABALIAUSKAS, architektas:
– Architektūriniu požiūriu miestas yra patogus – lengvai ir greitai galima jį visą pravažiuoti. Nėra ko ir sustoti? Anaiptol, tačiau būtų dar blogiau, jei norintis pravažiuoti, negalėtų to padaryti. Daugiau diskusijų kelia tai, kad paskutiniu metu viešojoje erdvėje daugiausiai diskusijų kyla dėl kapinių, senelių namų ir „Elnio“ griuvėsių. Toks jausmas, kad mes rūpinamės tik kaip patogiai pasenti ir numirti.
Jūratė SOBUTIENĖ, įmonės „Baltik vairas“ personalo vadovė:
– Neseniai ieškojome žmogaus su techniniu išsilavinimu. Gavau per 80 CV, kuriuose žmonės nurodė baigę Šiaulių universiteto socialinių mokslų fakultetą. Nebuvo nė vieno su reikiamu išsilavinimu.
Justinas SARTAUSKAS, Šiaulių miesto meras:
– Kalbame apie liūdnus dalykus, tačiau statistika sako – norint, kad miestas klestėtų ir būtų sutvarkytas, vienam hektarui reikia 60 žmonių. Amerikos miestai leidžia sau prabangą – 40 žmonių. Šiauliuose vienam miesto hektarui – 13 žmonių. Akivaizdu, kad įprasti miesto gaivinimo metodai netinka. Belieka bandyti – o gal pavyks?
Alvydas JANUŠEVIČIUS
