Kalbėdamas Baltijos asamblėjoje apie Baltijos šalių vietą Europoje, Arvydas Juozaitis akcentavo, kad savo idėjomis ir sava civilizacija kadaise apvaisinusi pasaulį, Europa per paskutiniuosius dešimtmečius išgyvena likiminę krizę. Apie šią būseną Vaclavas Havelas yra pasakęs, jog Europoje baigiasi baltojo žmogaus, krikščionio ir europiečio valdžia.
Dabartinis Europos Sąjungos elitas pasirengęs patvirtini šią tezę. Kaip kitaip pavadinsi tariamąją „Europos konstituciją", kurioje nė žodžio, net preambulėje, nėra užuominos apie Europos tapatybę - gyvenimo moralės šaknis, tai yra krikščionybę? Kuo reikia būti, kad turėtum bėgti nuo savo paties šaknų? Taip bėga tik velnias nuo kryžiaus. Todėl peršasi savaime akivaizdus istorinis palyginimas: dabartinės Europos politinis elitas kaip du vandens lašai panašus į Romos civilizacijos Bizantijos elitą, kuris 1453 metų balandį, kai prie Konstantinopolio sienų atėjo Muhamedo II armija, kartojo: geriau sultono barzda negu popiežiaus mitra. Ir nutinka tai, kas turi nutikti pralaimėjusiems dvasioje: nūnai Anglijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje gyvena milijoninės imigrantų masės, kurios nė nemano gyventi pagal Europos įstatymus. O kam, jeigu galima ir be jų?
Kitaip sakant, civilizacinės ir religinės tuštumos nebūna. Ją bematant užima kitos civilizacijos. Šią nuosmukio stadiją dar I pasaulinio karo sąlygomis aprašė Osvaldas Špengleris savo knygoje „Vakarų pasaulio saulėlydis".
Kad įsitikintume, jog ši analizė arti tiesos, toli eiti nereikia. Prieš kelias savaites Vokietijos prezidentas Kristianas Wulffas viešai pareiškė, kad Vokietijos tapatybės pamatą sudaro ne tik judaizmas ir krikščionybė, bet ir islamas. Ar galima buvo tokia fantastiška tezė dar prieš kokius dešimt metų? Formalus didžiausios Europos valstybės lyderis leidžia sau tokias fantasmagorijas? Vadinasi, turi pagrindo. Ir nors kritinė vokiečių masė, per 60 proc., šią tezę atmetė, kitas, realus lyderis, kanclerė Angela Merkel, jau ką tik, prieš savaitę pareiškė: “Multikultūralizmo koncepcija, skelbusi, kad skirtingų tautų atstovai gali laimingi gyventi vieni greta kitų, visiškai žlugo". Simboliška, kad ji tai padarė savo partijos, krikščionių demokratų jaunuomenės suvažiavime. Ir pridūrė: tokiuose miestuose kaip Frankfurtas prie Maino iš trijų naujagimių du yra imigrantų vaikai. Vadinasi, darykime išvadą, kad jeigu nepadarysime jokių gyvenimą keičiančių išvadų, sultono barzda užklos Vokietiją ir Europą jau gana greitai, ilgai naujoji karta laukti neleis.
Europietiškas žmogaus teisių liberalizmas pasiekė savo raidos dugną.
Bet čia peršasi kita išvada: ar tik nebus taip, kad dėl nūdienio demografinio ir gyvybių jėgų nuosmukio kalta pati krikščionybė? Gal vyksta tai, ką XVIII amžiaus pabaigoje aprašė anglų istorikas Eduardas Gibonas (Edward Gibbon), pirmą kartą pagrįstai įrodydamas, kaip žlugo Romos pasaulis. Viena pagrindinių tos katastrofos priežasčių buvo jau įsitvirtinusio evangelinio žmogaus abejingumas valstybės reikalams, pasiaukojimo valstybei kulto spartus nykimas. Dabar pasakytume - žmogaus teisių, o ne pareigų sužydėjimas. Todėl dabartinės Vokietijos prezidentas gali pasirodyti esąs teisus, nes mato, prie kokio slenksčio priėjo Europa, ir jau instinktyviai siekia būti pirmas po sultono barzda. Kol kas tai vadinama „realpolitik". Nors galime būti tikri; kita civilizacija taip bejėgės politikos vadinti neleis. Apskritai neleis bejėgės politikos.
Švedijoje gana populiarus sparnuotas posakis: pasidalykime savo šalimi. Su kuo pasidalyti? Kodėl pasidalyti? Ir svarbiausia: ar turi teisę liberalizme paskendęs ir tuščiomis “žmogaus teisių“ tezėmis apsidangstęs individas kažkuo dalytis?
Bet grįžkime į trijų Baltijos tautų žemę. Vis dar jų žemę, kuri tuštėja su kiekviena diena.
1988 metais ciklą mes pradėjome kovodami už demokratiją. Dabar belieka paprašyti Dievo, kad duotų mūsų valdžiai aristokratiją, kurią Aristotelis vadino geriausiųjų valdžia. Nes nesant aristokratijos, demokratija jau virto kūno kulto ir bėgimo iš tėvynės anarchija. Baltijos šalys tuštėja su kiekviena diena, šios tuštumos nei gamta, nei kitos civilizacijos nepakęs. Jeigu Baltijos ateitis nebepriklausys lietuviams, latviams ir estams, net ši mūsų asamblėja - tuščias darbas. Tik europinė konjunktūra.
1988 metų vasarą pradėjo skambėti Maros Zalytės giesmė Zigmaro Liepinio operai „Lačplėsis".
Latvių žemė atverta.
Perplėšta pusiau kaip gysla.
Kraujas bėga, jėgos senka.
Latvių žemė atverta.
Tie žodžiai buvo plėšiami iš širdies, kai žemė stovėjo atverta rytų slavų audroms. Dabar ji stovi atverta galingesnių civilizacijų cunamiui. Padėtis gerokai pavojingesnė, negu buvo lygiai prieš 22 metus šią, spalio 22 dieną. Kultūra, kuri gyvavo čia 4000 metų, dar po dvidešimt dvejų metų gali likti tik rezervate. Tai byloja ir emigracijos srautai, ir per dvidešimt metų beveik trigubai kritęs gimstamumas.
Dainuojančios revoliucijos kartai, matyt, jau akivaizdu, kad be Baltijos kelio “visuotinė gerovė" veda į tautų pabaigą. Jeigu dar turime laiko atsitokėti, Baltijos asamblėją turėtume pavadinti Baltijos tautų gelbėjimo asamblėja.
Pusę šimtmečio, kai Baltijos šalis valdė svetima jėga, vykdžiusi kolonijinę politiką ir vietos gyventojų nutautinimą, Lietuva stebėtinai nepalūžo. Per tuos nepaprastai sunkius metus mes išsaugojome 80 proc. savo etninių gyventojų. Išlikome, nes gynėme Europos tapatybę ir krikščionybę. Daugelis šiandieninių Europos valstybių nebegina nieko, todėl nenuostabu, kad jų etninė ir civilizacinė sudėtis nebegali pasigirti garbingais lietuviškais procentais.
