Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis iškilmingai pranešė, kad vairavimo egzaminai bus filmuojami. „Reikia tikėtis, kad vairavimo egzaminui tai suteiks daugiau skaidrumo“, – sakė ministras.
Tikėtis, žinoma, reikia. Viltis yra viena krikščioniškųjų dorybių. Galima dar tikėtis, kad kamerų įrengimas nepabrangins „Regitros“ paslaugų. Dar tikėsimės, kad kamerų pirkimo skaidrumą efektyviai prižiūrės viešųjų pirkimų prievaizdas Žydrūnas Plytnikas, kuris skundžiasi naujoms funkcijoms negavęs nei etatų, nei pinigų.
Galima tikėtis, kad kino žvaigždėmis paversti vairuotojai nuo to ims ir pradės vairuoti geriau. Tikėkimės, kad paskui nebebus kliedima apie poreikį jau kartą egzaminuotus vairuotojus apmokyti dar kartą (žinoma, už pinigus).
Neseniai užsimota filmuoti ir viešojo transporto keleivius (nors lėšų sutvarkyti elektroninio bilieto adekvatų funkcionavimą ir pabaigti nežinia kiek eksperimento stadijoje skendinčių švcieslenčių stotelėse diegimą - nerasta), tad kodėl dėl visuomenės saugumo ir visiško skaidrumo neįpareigojus ir privačių automobilių vairuotojų įsirengti kameras ir prisijungti prie angelų sargų transliacijos kanalų. Taip uždirbs ne tik kamerų ir transliavimo sistemų tiekėjai, montuotojai, bet ir reikės daugiau etatų, kad būtų kam tuos nepaprastai įdomius filmus žiūrėti.
„Snukiaknygėje“ (facebook.com), kur ministras pasigyrė nepaprastai puikiu ir viltingu sumanymu, juokais pasiūliau perkelti šią praktiką ir į kito liberalo – Gintaro Steponavičiaus – ūkį. Pradėkime nuo abiturientų egzaminų filmavimo stambiu planu, kovojant su tokia Dievo rykšte kaip nusirašinėjimas, dėl kurio kasmet kyla isterija, šaukiamasi specialiųjų tarnybų kalavijo ir kurpiamos vis įmantresnės egzaminavimo sistemos. Jeigu patiks, bus galima filmuoti ir ugdymo procesą. O gal ir ne tik jį.
Viešųjų tualetų valytojos dažnai beviltiškai rašo ant sienų prašymus pataikyti, kur priklauso, tad, tramdant nevaleikas, galima būtų ir čia pasitelkti didžiąją akį. Jo didenybė „visuomenės saugumas“ jo užtikrintojų fantazijoje ir idealioje vizijoje turėtų nepalikti baltų vietų arba pilkųjų zonų.
Mano darbo specifika tokia, kad nelabai baidausi mikrofonų, kamerų ir fotoaparatų objektyvų, tačiau ar visi trokšta būti ekranų žvaigždėmis? Vienas argumentų, kuriuo atkertama į pastebėjimus, kad šis visuotinio filmo kūrimas kainuoja ir ne visai maloniai dera su pagarba žmogaus privatumui, yra stačiai „užmušantis“: „Jei nieko blogo nedarai, tai tegul filmuoja.“ Tegul klausosi telefonų, pagal pakeliais be atrankos dalijamas sankcijas arba be jų, tegul skaito korespondenciją ir dar uždraudžia grynuosius pinigus. Girdi, sąžiningam žmogui nėra ko slėpti. Gal ir taip. Galima dar nuo langų nusiplėšyti užuolaidas ir, galutinai išsklaidant abejones dėl savo sąžiningumo bei skaidrių ketinimų ir tobulos moralės, imti internete skelbti savo privačių erdvių aktualijas.
Juk mes linkę tikėti, kad tie, kas žiūri ar žiūrės visus šiuos filmukus, yra taip pat skaidrūs, dori ir sąžiningi. Tikime, kad valdžios yra beribiai tobuli ir niekada nepiktnaudžiaus šia nepaprastai reikalinga filmuota dokumentika? Tikime, kad iš mūsų gyvenimų niekas nelipdys eglių kusaičių istorijų, panaudojant karpymų ir idėjimų metodus? Tikime, kad mumis rūpinamasi, nors šiaip dėl rūpintojėlių reitingų padėtis labai ne kokia. Viskas mūsų pačių saugumui ir labui. Ir, žinoma, už mūsų pinigus – čia jau ne tikėjimo reikalas, o tiesiog faktas.
