Šiųmetiniame Kanų kino festivalyje rodytą filmą daugelis kino kritikų atvirai vadina šiuolaikine kino klasiko Federico Fellini juostos „Saldus gyvenimas“ (it. „La Dolce Vita“, 1960) versija, tad renkantis pagrindinę filmo dainą neapsieita be žvilgsnio į praeitį. Kone tris dešimtmečius scenoje esantis 44-erių prancūzas Christophe Le Friant, pasaulyje žinomas kaip šokių muzikos dievukas Bob Sinclar, filmo anonse skambančią dainą prikėlė iš 1977-ųjų, kuomet „A far l'amore comincia tu“ atliko dainininkė Raffaella Carra. Tokiu būdu aštuntojo dešimtmečio ir šių dienų muzikos hitai tampa du skirtingus laikotarpius ir tematiškai panašius filmus jungiančiu tiltu.
Į geriausių pasaulio didžėjų sąrašus nuolatos patenkantis B. Sinclar garsus visą pasaulį šokdinančiais ir milijoniniais tiražais parduotais kūriniais „Love Generation“, „World, Hold On“, „Rock this Party“ („Everybody Dance Now“), „Gym Tonic“, „My Only Love“, „Feel For You“, „The Beat Goes On“ ir „Kiss My Eyes“. Sunku nepastebėti šio atlikėjo populiarumo ir klausytojų meilės jam, tad jau netrukus prekybos taškus Lietuvoje pasieks naujasis jo muzikinis albumas „Paris by Night“, kuriame klausytojai išgirs ir jau pamėgtą dainą „Far l’amore“ (Making Love)“ bei keturiolika kitų šokti priversiančių muzikanto dainų.
P. Sorrentino filmas „Didis grožis“ papasakos apie Džepą Gambardellą (akt. Toni Servillo) – apatišką ir nusivylusį 65-erių rašytoją ir žurnalistą, kone prieš pusę amžiaus išleisto sėkmingo romano autorių, mechaniškai priimantį jam skirtus komplimentus. Jis – pražilęs turtuolis – intelektualas, ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių liūtas ir naktinio Romos gyvenimo veteranas, gebantis džentelmeniškai asistuoti moteriai ir pagirtinai išreikšti užuojautą laidotuvėse. Ciniška? Galbūt. Tačiau širdyje Džepas – nemarus idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumu ir tuštybe.
Prabangiame jo bute, žvelgiančiame į Koliziejų renkasi bohemos atstovai ir Romos elitas, tačiau dalyvaudamas nesibaigiančiuose vakarėliuose ir šiuolaikinio meno performansuose Džepas pasirenka įtakingų ir tuščių asmenybių parado stebėtojo poziciją. Nesibaigiančio bruzdesio apsuptyje vyras bando suvokti kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos ir stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.
Svaiginančiame, Amžinojo miesto grožį šlovinančiame filme netrūksta Feliniško grotesko, kritikos aukštuomenės tuštumai ir kone karikatūrinių vakarėlių kadrų, persipinančių su intelektualiomis diskusijomis. Neabejotinai gražiausias metų filmas į kino ekranus Lietuvoje įžengs jau spalio 4-ąją.
