Nebūtina perskaityti Stephenie Meyer bestselerį „Saulėlydis“ (Twilight), kad suprastum, kur slypi jo paslaptingas pulsas. Tereikia pamatyti filmo versiją ar pasiklausyti merginų reakcijų kino teatre. Galima išgirsti kūnu nubėgantį virpulį, kai jos pirmą kartą pastebi paauglį vampyrą Edward Cullen (Robert Pattinson), jo neįmanomai žavingą mimo blyškumo sustingusį veidą, kai jis sėdi biologijos pamokoje šalia jaunosios Bella Swan (Kristen Stewart). Kai jis savo rankose sugauna obuolį, kad jį jai paduotų – romano viršelio paveikslėlis – merginos išleidžia pagarbios baimės kupiną atodūsį. Ir kai jis Bella pasako: „Taigi liūtas įsimylėjo ėriuką“, – salėje pasigirsta plojimai – jaunųjų S. Meyer žinovų pritarimas. Sprendžiant iš išankstinės peržiūros, filmas „Saulėlydis“ yra jų 30 pėdų aukščio knygos vizijos projekcija.
Šią meilės seriją jaunuoliai jau yra pavertę multimedijos sensacija, nes jau yra parduota 17 milijonų „Saulėlydžio“ tetralogijos kopijų ir filmo garso takelio CD yra numeris pirmas „Billboard“ muzikos takelių šimtuke. Ar tai galėtų būti Harry Potter tipo pankultūrinė sensacija?
Galbūt ir ne; H. Potter filmai yra didžiuliai šimtus milijonų kainuojantys kūriniai, kai tuo tarpu daug intymesnis, pagal Melissa Rosenberg scenarijų Catherine Hardwicke režisuotas „Saulėlydis“ turi mažesnį nei vidutinį biudžetą (mažiau nei 40 mln. dolerių) ir natūralią nepriklausomo kino aurą. Bet taip pat kaip J.K. Rowling paauglius skaitytojus gudriai maitino nekalta nuotykių aistra, taip S. Meyer kiek vyresnes jų seseris kankina nekaltos aistros nuotykiais. Ir kai „Harry Potter ir netikro princo“ – šeštojo serijos filmo – raganos ir burtininkai premjeros laiką iš savaitgalio prieš Padėkos dieną perkėlė į 2009 liepos mėnesį, ten įsikėlė „Saulėlydžio“ vampyrai. Tai skamba lyg Holivudo stiliaus lemtis.
Viliojimas iki pasirengimo
Ar likimas sujungė Bella ir Edward? Tai ji pajunta neilgai trukus po to, kai išvyksta iš sauso lyg dykuma Fynikso, kur jos mama ką tik ištekėjo už pusiau profesionalaus krepšinio žaidėjo, tam, kad lietingame, ūkanotame Vašingtono valstijoje esančiame Forkse praleistų laiką su savo policijos viršininku dirbančiu tėvu (Billy Burke). Bella sako, kad yra „kenčiančiųjų tyloje tipo“, bet staiga visi mieli jaunuoliai jos žemesniojoje klasėje ima triukšmingai šūkauti, kad nori tapti jos geriausiais amžinais draugais. Su Edward yra kitaip. Jo skausmingas, gąsdinantis žvilgsnis, kuriam neįmanoma atsispirti, sako: „Manyje yra tokios gelmės, į kurias nerti tu nenori.“ Kartą pasėdėjęs šalia Bella, jis dėl ligos kelias dienas neatėjo į mokyklą. Greitai tampa akivaizdu, kad jis visomis savo jėgomis kovoja su savo žavėjimusi ja, o ji visas savo jėgas naudoja tam, kad prie jo priartėtų.
Vietiniai Amerikos gyventojai (kurie tokiuose filmuose kaip šis niekada neklysta) kalba, kad Edward ir jo šeima yra vampyrai. Tai nesustabdo Bella nuo puolimo į meilę, kurios mirtingumas yra jos pagunda, taip kaip ir Edward rizikuoja būdamas su kažkuo, kam jis smarkiai trokšta įkasti. Jos artumas vampyrui yra kaip heroinas; meilė jai tapo jo religija ir nuodėme. Edward žino, kad jis tiesiog turėtų pasakyti „ne“, bet jis jai sako: „Aš daugiau neturiu jėgų laikytis atokiai nuo tavęs.“
Kiekvienam fantastinės literatūros autoriui – nuo J.R.R. Tolkien iki George Lucas, nuo J.K. Rowling iki S. Meyer – malonu kurti alternatyvaus pasaulio, kuriame gyvena jo fantastiškesni veikėjai, įstatymus, papročius ir architektūrą. Cullen yra pedantiška vampyrų šeima; savo balta teniso apranga, savo karališkomis veido išraiškomis jie primena aristokratų Flyte šeimynėlę knygoje „Sugrįžimas į Brideshead“ (Brideshead Revisited). Jie save vadina vegetarais, nes geria gyvulių, o ne žmonių kraują. Jie gali skraidyti, judėti žaibo greičiu, akimirksniu įsiropšti į medžius. Jie taip pat žaidžia krepšinį, kas Cullen klane yra labai panašu į J.K. Rowling kvidičą [populiariausias žaidimas burtininkų pasaulyje, žaidžiamas ant magiškų šluotų]. Jų žaidimas kamuoliu ir žmogiškojo užkandžio kvapas patrauks trijų niekšingų vampyrų, kurių lyderis James (Cam Gigandet) yra angeliško Edward demonas simuliakras, dėmesį.
Vėl įsimylint meilę
„Saulėlydis“ taip laikosi tokių pat senų, kaip Edward, kuris į nemirtingųjų karalystę buvo inicijuotas 1918 m., kino filmų įstatymų. Įžūliai senamadiškas filmas nori, kad žiūrovai ne tiek tikėtų vampyrais, kiek anachronistinės kino sampratos egzistavimu – konvulsiška ir kilninančia meile. Bella galėtų būti bet kuri gerą vaikiną, kurio beširdiškai nesupranta visuomenė, įsimylėjusi Holivudo herojė. Ji yra Natalie Wood Edward James Dean filme „Maištas be priežasties“ (Rebel Without a Cause) ar Richard Beymer filme „Vestsaido istorija“ (West Side Story). Ji yra Heathcliff sutikusi Cathy [iš Emily Jane Bronte knygos „Vėtrų kalnas“]. Džuljeta sutikusi Romeo.
Tokia aistringa romantika buvo užtvindžiusi pirmuosius 60 pilnametražių meninių filmų metų, paskui beveik išnyko. „Saulėlydis“ sako: velniop visa tai. Juokus jis atmeta dėl liturginio iškilmingumo, ir techninę įrangą – dėl minkštų lūpų. Jis atgaivina principą, kad nėra nieko labiau kinematografiško nei stambus planas dviejų tuoj pasibučiuosiančių gražių žmonių. Filmo pagrindinė demografija yra tokia jauna, kad jos nariai gali nežinoti kokia nemadinga tapo ši tendencija. Bet jiems aktualus yra šis nemadingumas. Ir „Saulėlydžio“ žiūrėjimas yra ne tiek kelionė į daugybės salių kino teatrą, kiek piligriminė kelionė į lytinio subrendimo šventyklą.
Mėgėjiškus paauglių filmus „Trylika“ (Thirteen), „Dogtauno ekstremalai“ (Lords of Dogtown) ir „Kristaus gimimo istorija“ (Nativity Story) (kitas pasakojimas apie merginą, esančią sunkiai paaiškinamoje padėtyje) režisavusi C. Hardwicke nėra labai gera filmų kūrėja. Ji tuščiai gaišta laiką vaizduodama Bella vidurinės mokyklos bičiulius, ir jos dialogų režisūra dažnai įkyrės tiems, kurie, aktoriams juos sakant, jų neatkartoja be garso iš atminties. Bet savo pagrindinius aktorius ji pasirinko protingai: gražioji K. Stewart yra smalsi, ieškanti būtybė; britas R. Pattinson yra jautrus svajonių vyras. Ir K. Hardwicke yra ištikima tyram knygos erotiškumui. Porelė turi atidėti seksualinius santykius, nes, na, tai galėtų nužudyti Bella. Tačiau laukimas turi savitą, malonią įtampą.
Taigi „Saulėlydis“ nėra šedevras, bet tai nėra svarbu. Jis vėl sužadina puikių Holivudo romantinių filmų šilumą, kuomet glamonės būdavo kulminacijos viršūnė ir bučinys niekada nebūdavo tik bučinys.
Parengta pagal Time
