Jie kilę iš kultūros ir menų metropolio Reino-Vestfalijos žemėje. Jie prisigėrę istorijos dulkių, dabarties elektronų ir šiuolaikinės kultūros vibracijų. Jie stebi Reino rėvas ir vaikšto dar romėnų civilizacijos nužymėtomis teritorijomis. Jie 60 metų akylai saugo ir tobulina prašmatnią savo reputaciją, būdami atviri visų epochų ir stilių muzikai bei mokėdami atpažinti už tradicijos ribų slypinčias aktualijas. Jie – muzikantai iš Kelno arba Vakarų Vokietijos Radijo (WDR) simfoninis orkestras.
Jų koncertas Vilniuje – prabangiausias Lietuvos nacionalinės filharmonijos šio sezono projektas, kurio materializacija įvyks spalio 2 d., antradienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.
Simfoninių radijo orkestrų tradicijas puoselėjantis Vakarų Vokietijos Radijo (WDR) Kelno simfoninis orkestras puikuojasi nenuginčijamo avangardinės muzikos eksperto reputacija, kartu brangindamas klasikinį didžiųjų Vokietijos orkestrų paveldą ir ryšius su muzikinio pasaulio įžymybėmis: kompozitoriais, dirigentais bei solistais. Šis kolektyvas aktyviai plėtoja įvairiakryptę muzikos kampaniją.
Nuolatinis radijo ir televizijos eteris, koncertinė platforma, įrašų studija bei pasauliniai turnė įpareigoja jį siekti aukščiausių atlikimo standartų. Seniausi partnerystės saitai orkestrą sieja su vokiečių autoriais Karlheinzu Stockhausenu, Hansu Werneriu Henze ir Wolfgangu Rihmu, ne mažiau uoliai bendradarbiauta ir su tokiais XX a. muzikos titanais kaip György Ligeti, Luigi Nono, Luciano Berio, Krzysztofas Pendereckis, Toru Takemitsu, Iannis Xenakis, Johnas Cage’as, Steve’as Reichas, Alfredas Schnittke, Mauricio Kagelis ar Igoris Stravinskis. Tokiu būdu orkestras nuolat tobulino ypatingą stilistinį ir techninį lankstumą.
Išskirtinę jo reputaciją, profesionalumą ir įspūdingą istoriją formavo tiek garsiausi pasaulio dirigentai, tiek pagrindiniai orkestro vadovai. Dabartinis – Semionas Byčkovas šį kolektyvą valdo nuo 1997 m. Apie nepaprastą S. Byčkovo talentą byloja faktas, kad net nebaigęs bakalauro studijų (jas teko nutraukti) 1973 m. jis laimėjo S. Rachmaninovo dirigentų konkursą ir buvo pakviestas diriguoti Leningrado filharmonijoje (deja, koncertas taip ir neįvyko). S. Byčkovas neapdairiai kritikavo sovietų politiką ir 1974 m. jam teko skubiai išvykti iš šalies. Emigravęs į JAV, po kelerių metų jis jau dirigavo Mičigano „Grand Rapids Symphony“ orkestrui ir tuo pat metu – Niujorko „Buffalo“ filharmonijos simfoniniam kolektyvui. Kaip kviestinis dirigentas jis aktyviai bendradarbiavo ir su kitais garsiais orkestrais: Berlyno ir Niujorko filharmonijų, Amsterdamo „Concertgebouw“.
Intensyviai migruodamas per žymiausias pasaulio sales, jis greitai patraukė muzikinės visuomenės dėmesį. Kritikai gėrėjosi instinktyviu jo dirigavimu, atkakliu grūmimusi su muzikinėmis struktūromis ir nepaprastu gebėjimu sukelti empatiškas orkestro reakcijas. 1989 m. S. Byčkovas pradeda itin aktyvią karjerą Europoje ir galiausiai tampa WDR Kelno simfoninio orkestro vadovu.
Pirmoje koncerto dalyje orkestras suteikia retą galimybę palyginti dvi, tuo pačiu metu sukurtas, tačiau skirtingas idėjas ir aspiracijas pagavusias kompozicijas: Richardo Strausso simfoninę poemą „Linksmosios Tilio Ulenšpygelio išdaigos“ ir Antoníno Dvořáko Antrąjį koncertą violončelei. Jį atliks dvidešimt šešerių prancūzas Gautier Capuçonas, kuriam kritikai negaili pagyrų. Antai „Gramophone“ rašo, kad jis „violončele griežia valdingai ir racionaliai, nors šias savybes įgyja tik kur kas vyresni muzikantai. Jo sąlyčio lengvumas ir stryko mostų grynumas žavi patys savaime, tačiau, derinami su neįsivaizduojamai švelniu garsu aukštame registre, tiesiog užgniaužia kvapą.“
Šiandien G. Capuçonas koncertuoja kaip solistas, nuolat grieždamas su garsiais pasaulio orkestrais: Filadelfijos, Monte Karlo, Paryžiaus, Nacionaliniu Prancūzijos ir Nacionaliniu BBC simfoniniais, Europos ir Škotijos kameriniais, Romos Šv. Cecilijos. Taip pat entuziastingai jis atlieka ir kamerinę muziką, bendradarbiaudamas su tokiomis įžymybėmis kaip Martha Argerich, Danielis Barenboimas, Jurijus Bašmetas, Michailas Pletniovas, Vadimas Repinas, Jean-Yvesas Thibaudet ir daugelis kitų. Violončelininkas griežia 1701 m. Metteo Goffrilerio padirbtu instrumentu.
Gautier Capuçonas
WDR Kelno simfoninis orkestras koncertą Vilniuje pabaigs pasaulyje populiaria Jeano Sibelijaus Penktąja simfonija. Kompozitoriaus 50-asis gimtadienis (1915) Suomijoje tapo nacionaline švente, kurios metu kaip tik ir buvo atlikta ši kompozicija. Tai skaidrus ir pozityvus kūrinys – radikalus antipodas kitiems, rūstiems ir tragiškiems to meto autoriaus kūriniams. „Penktoji simfonija nenumaldomai skambėjo mano mintyse, kai per televizorių stebėjau pirmąjį astronautų žingsnį mėnulyje. Vėliau paaiškėjo, kad BBC panaudojo būtent šį kūrinį muzikiniam fonui. Nuo to laiko, skambant šiai simfonijai, mano vaizduotė keliauja vis tolyn laiku ir erdve: į planetų gimimą ir žlugimą, į tolimas galaktikas“ – 1978 m. rašė muzikologas Erikas Tawaststjerna.
LNF inf.
