Ko gero, Fátimos Mirandos balso teatro projektas “prESSENCES” bus įspūdingiausias šių metų “Gaidos” koncertas, labiausiai atitinkantis pasirinktą temą “Vox Nova”. Nors projekte naudojami įvairių tradicinių vokalinių technikų elementai, balsas jame skamba iš tikrųjų kažkaip naujai – galbūt būtent todėl, kad naujumas savaime projekto autorei nėra siekiamybė?
“prESSENCES” yra ne tiek dar nematytų balso galimybių demonstravimas, kiek bandymas perteikti universalų ir visuminį žmogišką patyrimą, užkoduotą ne tiek “prasminguose” žodžiuose, kiek atskiruose skiemenyse, jų sekoje ir ritmikoje, intonacijoje ir balso tembre. Nauja yra tai, kad Fátima Miranda iš viso to kuria ne naivią meditacinę New Age mozaiką, kurioje iš lengviausiai “virškinamų”, gerokai suprimityvintų skirtingų etninių ir religinių tradicijų elementų audžiamas dirbtinis “pasaulinis dvasingumas”, garantuojantis lengvą, neskausmingą “nušvitimą”.
Fátimos Mirandos balsas primena sirenos giesmę; jis įtraukia ir užvaldo, jam sunku atsispirti, tačiau tai tikrai nėra lengvas klausymas. Jos balsas nuolat grasina tapti nepakeliamas, žaidžia ties riba, už kurios jo patyrimas taptų pernelyg intensyvus ir pavojingas. Matyt, todėl kai kurie klausytojai, kaip Odisėjo laivo įgula, nutarė užkimšti savo ausis vašku – t.y., išeiti iki pasirodymo pabaigos. Suprantama, kad visi klausytojai turi skirtingą “rizikos toleravimo” normą; tačiau šiuo atveju, atrodo, kur kas išmintingesnis būtų paties Odisėjo sprendimas: prisirišti prie stiebo, tačiau palikti ausis neužkimštas ir išgirsti visą giesmę. Tai nelengva, bet labai praturtinanti patirtis.
Fátimos Mirandos balso teatras reikalauja ne atsipalaidavimo, bet maksimalios koncentracijos ir aktyvaus klausymo. Klausytojas turi ne tik pasyviai “priimti” jį pasiekiantį garsą, bet ir praleisti jį per save, leisti jam rezonuoti savo juslėse, paversti jį tai akimirkai savo kūno ir sąmonės dalimi. Priešingu atveju garsas liks tik grėsmingu išoriniu dirgikliu, trikdančiu svetimkūniu. Per spaudos konferenciją Fátima Miranda prasitarė, kad tai, jog dalis žmonių išeina nesulaukę jos pasirodymų pabaigos, yra geras dalykas: tai reiškia, kad lieka tik tie, kurie sutinka būti šios nevienareikšmiškos, rizikingos, bet ypatingu būdu išlaisvinančios patirties dalyviais.
“prESSENCES” – ne tik egzaltuotos, mistinės ar gedulingos būsenos, bet ir japonų teatrą primenantys komiški numeriai su greitakalbėmis ir artikuliacijos akrobatika, veikiantys kaip klausą atpalaiduojančios pertraukos tarp daugiau pastangų reikalaujančių dalių. Vis dėlto pasirodymo visumą labiausiai sukuria būtent pastarosios. Balsas ir akompanuojantis garsas, vaizdas, šviesa ir judesys juose susijungia į vieną intensyvų juslinės informacijos srautą, kad sukeltų hipnozinį (bet ne atpalaiduojantį, o greičiau kaip tik žadinantį) poveikį. Tame yra stiprus ritualo (ar daugelio ritualų) elementas, ir kažkokiu stebuklingu būdu Fátima Miranda sugeba užtikrinti, kad tas rituališkumas netaptų eilinių tuščiaviduriu simuliakru, atkartojančiu formą, bet netekusiu gyvybiškai svarbaus turinio (kalbu net ne apie ritualo “prasmę”, o apie intuityvų jo patyrimo autentiškumą). Viena nuo kitos nutolusioms etninėms kultūroms priklausančių tradicijų elementų derinimas nevirsta kratiniu be atskiras dalis siejančios logikos. Nors tos dalys labai skiriasi tiek atmosfera, tiek forma, “prESSENCES” tampa vientisu nesiužetiniu pasakojimu.
Dar didesnį efektą sukuria profesionaliai ir išradingai naudojamos techninės priemonės – elektroninis ir neįprastų gyvų instrumentų garsas, vaizdo projekcijos, dinamiškas apšvietimas. Geriausias pavyzdys – dalis, kurioje naudojamas vanduo ir “dainuojantis indas”. Šioje dalyje realaus laiko vaizdo projekcija, rodanti vandens pripildytą indą iš viršaus, sukuria scenoje iliuzinę, sinchroniškai su greitėjančiu Fátimos Mirandos iš indo išgaunamo garso ritmu besikeičiančią erdvę, iš kurios prasiveržia grėsminga intonacija skaitoma mantra. Buvau beveik pasiruošęs nerti į tą ritmiškai tamsėjantį, gyvsidabrį primenantį vandenį, kaip sirenos giesmės užkerėtas jūreivis.
