„Kiekvienas padaras turi būtent jam gamtos numatytą mitybą ir jei jis nuo jos nukrypsta – atsiranda įvairių problemų. Mano filosofija tokia, kad noriu gyventi kaip įmanoma sveikiau ir geriau žmogui“, – įsitikinęs pašnekovas.
Atėjus į svečius Dima paklausia, ar noriu ledų. Ledų aš, aišku, noriu, todėl sėdu į krėslą virtuvėje ir laukiu su nekantrumu, kaip bus gaminami žaliavalgiški ledai. Pasirodo, viskas labai paprasta: Dima ištraukia šaldytus bananus, juos susmulkina smulkintuvu ir štai – ledai paruošti. Beje, man reikia pripažinti, kad tokių skanių ir sodraus, tikro skonio ledų dar niekada neragavau.
– Grįžkime 17 metų į praeitį – kaip atėjo noras rūpintis sveika mityba?
– Kol gyvenau su tėvais, mažai domėjausi maistu – ką mama padėdavo ant stalo, tą ir valgydavau. Vėliau, kai pradėjau gyventi savarankiškai, pamažu padėjau domėtis mityba, nes pačiam teko rūpintis, ką pasigaminti valgyti.
Esu toks žmogus iš prigimties: jei ką pradedu daryti – privalau padaryti labai gerai. Taip buvo ir su mityba – pradėjau domėtis, kas yra sveika ir naudinga organizmui. Anksčiau apskritai buvau baisus perfekcionistas, bet vėliau kiek atsipalaidavau, tam labai padėjo joga ir meditacija.
Anuomet žinių apie vegetarišką mitybą buvo itin mažai, todėl teko ilgai rankioti informaciją po kruopelytę iš įvairių šaltinių, kol susidarė bendras vaizdas: kaip tinkamai maitintis, kokius produktus galima ir kaip reikia derinti. Kartu su didėjančiu žinių kiekiu atėjo ir suvokimas, kad mėsa nėra naudinga žmogui. Tačiau visas šis kelias link vegetariškos mitybos ėjo palaipsniui, kartu su žinių bagažu didėjo ir maisto racionas. Gautą informaciją išbandydavau praktiškai ir stebėdavau, ar tai tinka mano organizmui.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai?
– Iš pradžių atsisakiau visiškai šlamštino maisto: bulvių traškučių, limonadų, cheminių ledų, saldainių ir t. t. Kartu atsisakiau ir įvairių dešrų, kuriose primaišyta ir permaišyta visokiausių dalykų.
Tada, – dabar regis, kad prieš 100 metų, – dar valgiau mėsą ir žuvį, bet mėsa turėjo būti ekologiška, pats ją gamindavau. Ir mėsą valgydavau tik su daržovėmis, be bulvių, kaip pas mus įprasta. Vėliau pradėjau valgyti daugiau kruopų, daržovių, vaisių, ankštinių produktų. Beje, aš sportuodavau – žaidžiau krepšinį, taigi visa sveika gyvensena ėjo lygiagrečiai. Treneriai negailėjo patarimų, kaip sveikai maitintis, – nustojau naudoti aliejų kepti, maistą dažniau troškindavau ar gamindavau garuose.
Dabar jau turiu gerą intuiciją, kas man tinka.
– Kokių komentarų apie pasirinktą mitybą anuomet sulaukdavai?
– Daugiau buvo tokių, kurie žiūrėdavo neutraliai arba sakydavo, kad darau nesąmones. Tačiau laikui bėgant daugėjo informacijos, žmonės patys pradėjo sveikiau gyventi ir dabar jau labai retai išgirstu komentarų, kad darau „kažkokias nesąmones“.
– Kokių pokyčių buvo pakeitus mitybą?
– Pastebėjau, kad visai nebesergu, – tikriausiai tai buvo didžiausias pokytis. Per pastaruosius dešimt metų visai nesirgau. Šiaip mano sveikata buvo gera ir prieš pakeičiant mitybą, todėl tikrai negaliu sakyti, kad po to įvyko koks stebuklas. Ne, negaliu palyginti prieš ir po.
Kita vertus, vaikystėje mano ligos istorija buvo tris keturis kartus storesnė, nei įparastai būna tokio amžiaus vaikų, nuolat sirgdavau. Visgi kai pažiūriu, kaip tada mane, vaiką, maitindavo, – viskas kepta, sukepta, suvirta, daug mėsos, vandenį jei ir gerdavau, tai su sirupu ar kokia uogiene, – nieko nuostabaus, kad daug sirgdavau taip maitinamas.
Iš esmės peršalimo simptomai: kosėjimas, tekanti nosis, nėra kokia nors liga, tiesiog dėl netinkamos mitybos organizmas visais įmanomais būdais stengiasi atsikratyti toksinų ir visokio kitokio šlamšto ir kai jis prikaupia per daug pavojingų medžiagų – jų atsikratome kosėdami, šnirpšdami nosį. Daugiausia tokios ligos ir būdavo: anginos, peršalimai ir pan.
– Ar daraisi kraujo tyrimus profilaktiškai?
– Ne, neturėjau jokių priežasčių jų darytis. Man intuicija apie tai nieko nesako ir pats jaučiuosi gerai, tai kam man juos darytis.
– Ar stengiesi, kad gautum pakankamai geležies, vitamino B12?
– Ne. Tais laikais, kai pradėjau domėtis vegetariška mityba, išvis nebuvo jokios kalbos apie vitaminą B12, apie jį išgirdau tikrai kur kas vėliau. Esu skeptiškas dėl vitamino B12. Dabar kalbame apie gausybę vitaminų, kurių gali trūkti, tačiau nesureikšminu to. O geležies visur pilna, pavyzdžiui, lapiniuose produktuose geležies daugiau nei mėsoje.
– Žmonės, bandantys tapti vegetarais, dažnai skundžiasi, kad jiems neišeina, nes kraujyje ima trūkti geležies ir jie junta silpnumą.
– Labai priklauso nuo to, ką žmogus valgo. Pamenu, vienas bičiulis manęs klausė, kiek laiko vegetariškai maitinuosi, – tada buvo 3 ar 4 metai. Tada jis sako: aš ir bandžiau, bet, žinai, svoris labai nukrito, silpna buvo, tai paskui vėl pradėjau valgyti mėsą ir geriau pasidarė.
Paklausiau, o ką jis valgė, ar pasidomėjo, kaip reikia maitintis. Jis: taip, aišku, pasidomėjau. Sakau: ir ką sužinojai? Jis: aj, na tai ten. Pasirodo, jis neturėjo jokių žinių. Taip būna su daugeliu žmonių – jie nepasidomi, neperskaito pakankamai literatūros, todėl paskui serga mažakraujyste, nes mityba būna tiesiog prasta. Jei žmogus išmeta iš raciono mėsą, o vietoj jos pradeda valgyti bandeles, makaronus – virtus, keptus, o ne žalumynus, vaisius ar daržoves – tai aišku, kad ilgainiui jis sau prisidarys problemų.
– Koks tavo kasdienis valgiaraštis?
– Nesu virtuvinis, visada gamindavau tik iš reikalo. O dabar išvis paprasta – valgau daug vaisių, daržovių, geriu žaliuosius kokteilius. Stengiuosi nemaišyti, jei valgau obuolius – tai tik obuolius, jei melioną – tik melioną ir pan. Daug kas priklauso nuo sezoniškumo, pavyzdžiui, žiemą perku vaisius tik su stora luoba, nes tada į juos nepatenka teršalai, kadangi luoba juos sugeria. Dar vartoju daigintas sėklas, kai kada riešutų su kevalu. Daržoves kartais pamaišau. Iš tiesų nesidarau jokių patiekalų, noriu – nusiskutu morką ir valgau, o šiaip didelio noro gamintis nėra. Nebent kas ką pagamina – tada, aišku, skanu valgyti. Arba į žaliavalgių restoraną nueinu.
Perku tik turguje, nes prekybcentriuose nesąmoningos kainos. Perku dideliais kiekiais, pavyzdžiui, neseniai pirkau 15 kg bananų. Turguje prekiautojai mane jau atpažįsta, geras kainas siūlo.
Neturiu tokio dalyko kaip pusryčiai, pietūs, vakarienė. Atsikeliu, išgeriu dvi stiklines vandens, o paskui valgau po kokių trijų valandų, nes iki tol apsipilu šaltu vandeniu, vasarą lendu į ežerą, jei būnu šalia, tada darau jogą, einu į lauką, medituoju.
– Šalta juk.
– Na taip, iš pradžių tikrai šalta, kai nesi pratęs. Tačiau viskas, kaip sakiau, ėjo lygiagrečiai su mityba. Pamenu, kai po treniruotės nebuvo karšto vandens, o visas prakaituotas buvau – teko lįsti po šaltu dušu. Iš pradžių šalta, šalta, o paskui kaip faina! Ir net nuovargis nusiplovė, iš dušo išlindau žvalus ir gyvybingas. Ir supranti praktiškai, kad šaltas dušas – naudingas dalykas.
Vėliau pradėjau naudoti kontrastinį dušą, – anuomet apie jį nebuvo tiek informacijos kaip dabar, – ir palaipsniui pratinausi prie šalto vandens.
– Pilvas negurgia, kai tris valandas laukia pusryčių?
– Na, ne, bet, žinai, net nebuvau apie tai susimąstęs iki dabar, kol paklausei. Rimtai, jau nepamenu to jausmo, kai gurgia pilvas. Be to, neturiu tokio dalyko kaip pusryčiai, pietūs ar vakarienė, valgau tada, kai norisi.
– Kodėl nusprendei nuo vegetariškos mitybos pereiti prie žaliavalgiškos?
– Kai pirmą sykį susipažinau su informacija, pirma mintis buvo: kaip čia taip galima maitintis? Kaip valgyt neapdorotus produktus? Kažkaip nelabai įprasta.
Vėliau pajutau vidinį susidomėjimą ir vis labiau kreipiau dėmesį į intuiciją. Pradėjau daugiau domėtis žaliavalgiška mityba, kelias dienas pabadavau ir taip padėjau maitintis žaliavalgiškai.
– Tačiau ar nebuvo gaila atsisakyti tam tikrų mėgstamų patiekalų, kuriuos reikia termiškai apdoroti?
– Buvo vienintelis dalykas, kurio labai norėjosi, – naminiai pyragai. Jei pyragas ar juo labiau tortas parduotuvinis – man visiškai vienodai. Manau, tai sąsaja su vaikyste, žinai, – pyragas – šventė, faina, geros emocijos, todėl tai buvo vienintelis dalykas, kurį dar porą metų perėjęs prie žaliavalgystės kartkartėmis pavalgydavau kur nors svečiuose, nes pats kepimu niekada neužsiėmiau. Tačiau su laiku ir noras pyragams išgaravo.
– Ar prie žaliavalgiškos mitybos prisidėjo ir cheminių higienos priemonių atsisakymas?
– Viskas yra susiję – mityba neina atskirai, stengiuosi gyventi arčiau gamtos ir pagal jos dėsnius bei ciklus. Ir kuo esi arčiau to, kaip gamta tau numačiusi gyventi, tuo geriau jautiesi.
Viena draugė kažkada manęs paklausė, kodėl naudoju purškalą plaukams formuoti, jei stengiuosi sveikai gyventi. Tada susimąsčiau – rimtai, kam tada sveikai maitintis ir sportuoti, jei ant galvos purškiu kažkokią nesąmonę.
– Su kuo tokią šukuoseną formuoji?
– Su niekuo, plaukai tiesiog taip stovi. O grįžtant prie cheminių higienos priemonių – visai nenaudoju visokių šampūnų ar muilų.
– Prausiesi be muilo?
– Prausiuosi tik su vandeniu. Žinok, vienas tų pokyčių, kuriuos galima ryškiai pastebėti, – kūno kvapas. Jis tampa visai nepastebimas, prakaito kvapo beveik nėra. Anksčiau, būdavo, pasportuoji ir būna stiprus, nemalonus prakaito kvapas, o dabar jo beveik nėra. Todėl norint nusiprausti man visiškai užtenka tik vandens.
– O plaukams?
– Kaip minėjau, kasdien apsipilu vandeniu, o taip, kad juos reiktų plauti su kokia priemone, būna labai retai. Man tiesiog to jau beveik nebereikia, užtenka su soda kas keturias savaites ištrinkti plaukus ir viskas. Be to, mano plaukai ir anksčiau nebuvo linkę riebaluotis, plaudavau juos kas savaitę. O dabar išvis nustojo riebaluotis.
Dabar aš daug sportuoju, tačiau man visada užtenka tik vandens ir nesmirdžiu. Aišku, kai tik pradėjau žaliavalgiauti, kurį laiką plaukus ploviau su à la natūraliu, ekologišku šampūnu. Paskui jau žiūriu, kad man visai jo nereikia.
– Dantų pastą taip pat pakeitei kitu produktu?
– Seniau naudojau ekologišką dantų pastą, vėliau visai nustojau ją naudoti – tik šepetėlis ir vanduo. Dabar radau įdomios informacijos apie dantų šepetukus iš azijietiško medžio šakelių: jos minkštos, kartu turi dezinfekcinių savybių – reikės išbandyti.
