Paskutiniu metu nemažai girdėti apie įmones – „feniksus“. Fenikso sindromu vadinamas procesas, kuomet įmonių savininkai norėdami atsikratyti įmonės įsipareigojimų, perleidžia jos turtą kitoms, dažnai naujai įsteigtoms įmonėms, o pirmajai palieka tik jos skolas. Subankrutavusios įmonės veikla „prikeliama“ naujoje įmonėje, turinčioje senosios turtą, tačiau jau be skolų.
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) savo pranešimuose perspėja, jog „fenikso sindromas“ yra tarptautinėje mokesčių administravimo praktikoje žinomas mokesčių vengimo būdas, kuomet įsiskolinusi įmonė prieš nutraukdama veiklą sudaro turto pardavimo sandorius, nemoka su sandoriais susijusių mokesčių į valstybės biudžetą, o turtą nupirkusi įmonė kreipiasi į VMI dėl pridėtinės vertės mokesčio sugrąžinimo (kurio turtą pardavusi įmonė nesumokėjo, kadangi yra nemoki). Fenikso sindromas taip pat gali būti naudojamas kaip pabėgimas nuo įvairių įstatymais įtvirtintų reikalavimų. Pavyzdžiui, atleisti darbuotoją Lietuvoje yra pakankamai sudėtinga ir brangu. Sprendimas bankrutuoti ir tęsti veiklą kitoje įmonėje gal būti vienas iš būdų išvengti šių reikalavimų.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės pasiūlymuose kovai su oficialiai neapskaityta ekonomika „fenikso sindromas“ minimas kaip vienas iš pažeidimų, keliančių didžiausią grėsmę šalies ekonomikai. Teigiama, jog nuo praeitų metų rugpjūčio, iki šių metų sausio pabaigos Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė net 450 „fenikso sindromo“ atvejų. O kiek dar nenustatytų atvejų, kai pažeidžiamas ne VMI, o privačių kreditorių interesas, ir dėl to nėra kreipiamasi į teismą.
Baudžiamajame kodekse aprašyti ir kiti (artimi „fenikso sindromui“) neleistini įmonių vadovų veiksmai, pvz. skolininko nesąžiningumas, kuomet esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai ir gresiant bankrotui skola atiduodama tik vienam kreditoriui pažeidžiant kitų kreditorių interesus, arba kai įmonės turtas paslepiamas, iššvaistomas, „per pigiai“ parduodamas, taip pakenkiant visiems ar daliai kreditorių. Su tuo glaudžiai susijęs ir nusikalstamas arba tyčinis bankrotas, t.y. sąmoningas įmonės vedimas prie bankroto, siekiant atsikratyti įmonės įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Šie veiksmai yra nelegalūs, baudžiamasis kodeksas už juos numato baudas ar net laisvės atėmimą, tačiau jie sunkiai įrodomi, dėl jų baudžiama retai.
Kokios šių neleistinų įmonių vadovų veiksmų padažnėjimo priežastys? Įvardinti galima bent kelias. Šiuos neleistinus veiksmus galima būtų priskirti smarkiai pablogėjusiai šalies ekonominei, įmonių finansinei padėčiai. Ekonomikos augimo metu, kai įsiskolinimų nebuvo tiek daug, kai daugelis įmonių džiaugėsi augančiu pelnu, motyvų atsikratyti skolų buvo daug mažiau. Neleistinų veiksmų priežastis yra ir verslų savininkų bei vadovų nesąžiningumas, juk būtent jie priima įstatymams prieštaraujančius įmonių valdymo sprendimus.
Priežastis – ribota civilinė atsakomybė
Tačiau šalia šių dažnai minimų priežasčių yra ir giluminės tokių neleistinų įmonių veiksmų, kaip tyčinis bankrotas, skolininko nesąžiningumas, „fenikso sindromas“, priežastys. Kodėl įmanoma tokia iš pirmo žvilgsnio atrodanti keista situacija, kuomet įmonės vadovas nusprendžia sąmoningai vesti įmonę prie bankroto ir kenkti savo kreditoriams?
Į šį klausimą galima atsakyti ieškant, kokiose įmonėse tokių reiškinių niekada nebūna. Tyčinio bankroto, nesąžiningų veiksmų su kreditoriais išvaistant ar perleidžiant įmonės turtą negali būti neribotos civilinės atsakomybės, individualiose įmonėse, tose, kuriose įmonės savininkas už įmonės skolas atsako ne tik įmonės, tačiau ir savo asmeniniu turtu. Individualios įmonės savininkas niekuomet nenorės sąmoningai kenkti savo įmonei, nes už ją yra atsakingas „savo kailiu“, rizikuoja ne tik įmonės, bet ir savo asmeniniu turtu. Todėl individualios įmonės savininkas neturės motyvo švaistyti ar pusvelčiui parduoti įmonės turto, nes įmonės kreditoriai savo skolas gali nukreipti į savininko asmeninį turtą.
Tai parodo, kad ribota įmonių civilinė atsakomybė irgi turi savo kainą. Dažniausiai teigiama, jog ribota įmonių savininkų atsakomybė skatina verslumą ir progresą: žmonės rizikuoja ne visu savo turtu, o tik įmonės turtu, tai skatina verslo imtis didesnį skaičių žmonių, imtis rizikingesnio verslo, steigti daugiau įmonių ir t.t. Taip ir yra. Tačiau tuomet, kai įmonė tampa nuostolinga, kai verslas atsiduria „ant ribos“, o ir nesant šių grėsmių, ribota atsakomybė leidžia įmonių savininkams lengviau priimti sprendimą skelbti bankrotą, uždaryti verslą, likviduoti įmonę. Nepelningo verslo uždarymas yra visiškai normalu, problema atsiranda tuomet, kai įmonė likviduojama siekiant atsikratyti įsipareigojimų.
Įsivaizduokime situaciją, jog įmonės skolos viršija jos turimą turtą. Jei ši įmonė yra ribotos atsakomybės, įmonės savininkas turėdamas galimybę bankrutuoti ir pradėti verslą iš naujo, be skolų, vargu ar norės šią įmonę gelbėti. Jis susitaikys su visu ar dalies į įmonę investuoto kapitalo praradimu ir skelbs bankrotą. Tačiau jei tai individuali įmonė, kurios savininkas už jos skolas atsako ir savo turtu, jam tokį sprendimą priimti bus kur kas sunkiau, nes bankroto atveju skolos liks. Dėl įmonės bankroto nukenčia įmonės kreditoriai, jie dažniausia nebeatgauna visos arba dalies skolų. Taigi, už verslumą, kurį skatina ribota įmonių atsakomybė, įmonei bankrutavus galiausiai sumoka nukentėję kreditoriai: tiekėjai, pinigų skolintojai, darbuotojai, galiausiai valstybės biudžetas dėl nesurinktų mokesčių.
Tyčinis bankrotas, „fenikso sindromas“ yra neišvengiama ribotos įmonių atsakomybės pasekmė. Tol, kol manoma, kad ribota įmonių atsakomybė yra reikalinga (pvz., verslumo skatinimo sumetimais), tol įmonių vadovai turės motyvų imtis įstatymais draudžiamų veiksmų. Panaši situacija būtų ir įgyvendinus fizinių asmenų bankrotą. Nustačius sąlygas, kurioms esant fizinis asmuo galėtų bankrutuoti, daliai fizinių asmenų atsirastų motyvas sąmoningai bloginti savo finansinę padėtį, negerinto jos (kuomet ji yra prasta) arba vaizduoti savo finansinę padėtį blogesnę, nei yra iš tikro (pvz. perleidžiant turtą kitiems asmenims), kad atitiktų bankrotui reikalingas sąlygas ir galėtų nusimesti nuo pečių turimus įsipareigojimus. Kad tuo būtų galima įsitikinti, nebūtina įvesti fizinio asmenų bankroto, tai jau vyksta su juridinių asmenų bankrotu. Be to juridinių asmenų bankroto egzistavimas nėra jokia priežastis įvesti ir fizinių asmenų bankrotą, turint omenyje jo neigiamas pasekmes (pvz. galimybę piktnaudžiauti, skolinimosi kainos augimą).
Įmonės „varomos“ į UAB
Šiandien Lietuvoje konkurencijos tarp ribotos ir neribotos atsakomybės veiklos vis mažėja, vyrauja ribotos atsakomybės juridiniai asmenys. Statistikos departamento duomenimis, 2010 metų pradžioje akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių (AB ir UAB) Lietuvoje užregistruota apie 46 tūkstančius, o individualiųjų įmonių – vos 17 tūkstančių (vienai AB ir UAB tenka vos 0,4 individualios įmonės). Taip buvo ne visada, anksčiau individualių įmonių steigimas buvo populiaresnis: pvz., 2002 metų pradžioje buvo užregistruota apie 21 tūkstantį AB ir UAB ir net 34 tūkstančiai individualių įmonių (vienai akcinei bendrovei teko 1,6 individualios įmonės). Individualiųjų įmonių populiarumą iš dalies lėmė individualiųjų įmonių reglamentavimo skirtumai lyginant su ribotos atsakomybės juridiniais asmenimis (akcinio kapitalo minimumo reikalavimo nebuvimas, mokestinės lengvatos, supaprastinta buhalterinė apskaita ir kt.). Šių skirtumų nauda atsvėrė neribotos atsakomybės riziką ir kitus individualioms įmonėms taikomus apribojimus.
Tačiau po truputį nykstant skirtumams tarp ribotos ir neribotos atsakomybės juridinių asmenų įstatyminio reglamentavimo, pradėjo vyrauti ribotos atsakomybės juridiniai asmenys. Šiandien jau galima išgirsti minčių, jog individualios įmonių veiklos formos reiktų atsisakyti. Nemažai sprendimų mažinančių individualių įmonių patrauklumą jau padaryta 2009 m. pradžioje, kuomet buvo smarkiai padidintas individualių įmonių apmokestinimas. Tai tikras politikos nenuoseklumas ir paradoksas, kuomet viena ranka įmonės varomos į UAB, kita ranka kovojama su „fenikso sindromu“. Norint kovoti su šešėliu, kaip tik turėtų būti gerinamos individualios veiklos sąlygos.
Konkurencija tarp skirtingų veiklos rūšių turėtų išlikti. Ne tik dėl to, kad ribotos atsakomybės juridinių asmenų bankrotas sukelia įvairių piktnaudžiavimo galimybių, bet ir dėl to, jog įmonių kreditoriai turėtų turėti galimybę pasirinkti užtikrintai skolinti tokiems juridiniams asmenims, kurie neturėtų teisės (tyčia ar dėl verslo nesėkmės) bankrutuoti ir taip panaikinti savo įsipareigojimus. Gali būti, kad pasibaigus ekonomikos nuosmukiui, dėl įmonių bankrotų pirštus nudegę kreditoriai kreips daugiau dėmesio į tai, ar skolina ribotos ar neribotos atsakomybės įmonėms. Tai galėtų tapti papildomu motyvu vystyti verslą renkantis neribotos atsakomybės įmonės statusą.
VytautasŽukauskas, LLRI ekspertas, „Atgimimas“
