Minėjote, kad filmo metu jau buvo tvirtai apsisprendęs dėl varžybų. Tačiau ar sunku buvo priimti sprendimą iki to? Ar daug kartų jį atidėjote? O galbūt dar yra viltis, jog sugrįšite?
Sprendimas tempėsi keletą metų. Po kiekvieno sezono vis galvodavai, ar verta pradėti naujus metus. Tačiau kažkaip greitai ryždavaisi ir vėl darydavai. Metai po metų viskas kaupėsi ir brendo. Atėjo momentas, kai supranti, kad tęsti bus daug sunkiau negu uždaryti. Supratome, kad vystyti projekto tokia infrastruktūra galimybių nėra. Kai patys sau atsakėme nuoširdžiai į užduotus klausimus, tada paleisti tapo lengva.
Mes norėjome aukštesnio lygio. Vienas iš lūžio momentų buvo, kai į Lietuvą atvežėme Lenkijos čempionatą. Čia atvyko BMW, Maluch Trophy klasės ir dar keli automobiliai, nors jie turėjo ir Lamborgini, Porsche GT3 klasės automobilių. Mes su jais pasikalbėjome, pasakėme, kokia yra trasa, kad „Nemuno žiedui“ reikia kitaip paruošti automobilius. Jie mums padėkoje už nuoširdumą ir atvirumą ir tada tiesiog saugodami savo automobilius atsisakė atsigabenti GT3 klasės „bolidus”.
Mes supratome, kad esame įstrigę ir gerų automobilių bei aukštesnio lygio neturėsime, nors, jei būtų tinkama trasa, laisvai galėtume bent 2 kartus į metus atvežti Lenkijos čempionato etapus. Fantazijų ir planų tikrai buvo, tačiau susidūrėme su problema, kad tiesiog čia niekas nevyks dėl trasos, o mes suksimės tame pačiame rate.
Viltis grįžti būtų nebent rekonstravus trasą, tačiau mano žiniomis to artimiausiu metu nebus.
Palikote automobilių sportą, kuo užsiimate dabar?
Dabar užsiimu dviračių sportu. Tai kol kas tik hobi. Organizuojame kelis nišinius renginius, tačiau neaišku, kaip viskas bus ateityje.
O kodėl dviračių sportas?
„Fast Lap“ metu susipažinau su buvusiu profesionaliu dviratininku, kuris tapo mano artimu draugu. Taip po truputuką jis mane traukė, traukė ir įtraukė.
Žinoma, čia yra panašumų su autosportu - visgi tai lenktynės. Organizuoti tokio tipo renginius taip pat man dabar yra daug paprasčiau. Turiu tikrai daug patirties. „Fast Lap“ net tarptautiniais standartais buvo tikrai kokybiškas renginys. Tame pačiame Nurburgring kalbėjome su trasos atstovais ir mus gyrė už mūsų patirtį, kuri atsiskleidė iš mūsų užduodamų klausimų. Tikrai ne dauguma tiek kapsto, kaip mes darėme.
Tas pats Norbertas Daunaravičius, kuris Australijoje stebėjo „ World Time attack Challange“, dalinosi įspūdžiais, kad mūsų „Fast Lap“ buvo kur kas aukštesniame lygyje. Mes to dar nesuvokiame, bet tikrai turėjome labai gražų renginį su savita dvasia. Galbūt jis Lietuvoje nebuvo toks populiarus kaip 1000 km varžybos, tačiau tikrai buvo unikalus ir masinis, kurio vienas etapas sutraukdavo iki 8000 žmonių.
Kaip manote, kas laukia toliau automobilių sporto?
Jei žiūrėsime labai plačiai, tai, mano nuomone, autosportas palengva taps panašiu į žirgų sportą. Autopramonė keliauja į elektrą ir autonominį vairavimą. Yra „Tesla“, kuri jau šiandien beveik viską padaro už mus. Greičiausiai mūsų vaikai ar anūkai jau nežinos, kas yra vairuotojo pažymėjimas ir vairavimas. Kažkada toks likimas ištiko žirgų sportą, manau, kad ir autosportas judės ta kryptimi. Nebebus tiesiog tokios sampratos kaip automobilio vairavimas.
Aišku, kol kas kreivė dar augs aukštyn, tačiau po kokių 15-20 metų Lietuvoje viskas labai stipriai keisis. Pasaulyje dar anksčiau.
O kaip matote Lietuvos autosporto situaciją, kokius jos veidus ar renginius galėtumėte išskirti, nešančius tą vėliavą?
Yra daug jaunų žmonių, kurie turi labai daug entuziazmo ir avantiūrizmo viską daryti. Yra ir patyrusių žmonių. Šiai dienai tikrai galima išskirti Roką Baciušką, kuris turi daug tarptautinio „eterio“ laiko ir garsina Lietuvos vardą. Asmeniškai noriu paminėti ir Joną Dereškevičių, kuris yra mūsų autosporto ambasadoriumi bei, mane labiausiai inspiravusį, Robertą Kupčiką, kuris yra tikrai sąžiningas ir geras žmogus.
Nors dabar šiek tiek atsitraukiate nuo autosporto, tačiau gal galite kažko palinkėti jame likusiems?
Žinoma, pirmiausia galvoti už savo smėlio dėžės ribų. Pavyzdžiui, Kauno technikos kolegijos „KTK Racing division“ komanda išsiskiria ne savo lenktynių technika, o savo draugiškumu, santykiais. Taip ir visi kiti turi rasti, kuo jie gali būti įdomūs Lietuvai. Kiekvienas turi rasti savo „razinką“. Net ir kuklumas gali tapti tavo kaip asmens ir sportininko išskirtinumu. Tave visi gali įsiminti kaip kuklų, bet labai greitą lenktynininką. Tad ir linkiu visiems rasti savo unikalumą ir galvoti plačiai.
