„Kaip prisivilioti kuo daugiau idėjų“, „ar galima jas auginti inkubatoriuje“, „kur geriausia apie jas galvoti“ - tokius padykusius klausimus pateikia Fredrikas Harenas, pasaulį užkariaujančios naujosios Švedijos verslo konsultantų bangos atstovas.
Įsitikinimas, kad idėjos XXI amžiuje galutinai tapo svarbiausiu produktu, jį pavertė vienu žymiausių savo šalies guru novatoriškumo ir kūrybiškumo versle klausimais.
Švedijos prekybos tarybos biuro Lietuvoje (www.swedishtrade.com) pastangomis į F. Hareno nesibaigiančių dalykinių kelionių sąrašą buvo įrašytas ir Vilnius.
Įkvepiančiu lektoriumi tokiose įmonėse kaip „Hewlett-Packard“ arba „TeliaSonera“ laikomas žymusis švedas balandžio pabaigoje mūsų šalies verslo lyderiams surengė seminarą apie kūrybinio mąstymo svarbą konkurencinėje kovoje.
Kūrybiškumo žinovo apsilankymas Lietuvoje taip pat buvo skirtas ir jo sukurtos pasaulyje jau pagarsėjusios „Idėjų knygos“ lietuviško leidimo pristatymui. Kiekvienam neįprastos knygos skaitytojui F. Harenas siūlo ne tik tapti jos bendraautoriumi, bet ir kūrybiškumą paversti gyvenimo būdu. Bent jau todėl, kad vertingiausios idėjos dar nesugalvotos, o geriausi sumanymai dar neįgyvendinti.
Švedijos novatoriškiausio 2004 metų mąstytojo apdovanojimui pristatytas Fredrikas Harenas išskirtiniame interviu „Omni laikui“ išsamiai papasakojo apie savo pasaulėžiūrą, veiklą ir lūkesčius.
Atstovaujate pasaulyje šiuo metu garsėjančiai naujajai Švedijos verslo konsultantų bangai. Kaip paaiškintumėte jos populiarumo fenomeną?
Taip, galime sakyti, kad atstovauju šiai bangai. Švedija paskutinius 100 metų vystėsi palengva ir nuosekliai, kadangi per šį laikotarpį joje nebuvo nei karų, nei sumaiščių.
Tokia maža šalis pasaulyje išgarsėjo savo didžiosiomis kompanijomis „Ericsson“, ABB, „Volvo“, bet visos jos veiklą pradėjo prieš 100 metų. O per pastaruosius 50 metų pas mus neatsirado nė vienos didelės kompanijos, paskutinė buvo IKEA. Verslininkystės tradicija apmirė, mes tik rūpinomės egzistuojančiomis didžiosiomis kompanijomis.
Ir tuomet užgriuvo interneto revoliucija. Prieš 10 metų ji tarsi šampano burbulai iššovė butelio kamštį. Vienu metu atsirado nepaprasta energija, daugybė didingų idėjų ir susidomėjimas jomis. Staiga buvo suprasta, kad ne viskas apgalvota, kad daugybė idėjų dar tebesklando nežinioje. Atidarę naujas duris mes pamatėme tai, kas jau nebeleidžia jų uždaryti. Štai iš čia, mano nuomone, ir kilo toji banga. Ir Lietuvoje galėtumėte turėti tokį pat poveikį. Išsivadavę iš Sovietų Sąjungos atkimšote savo šampano butelį ir dabar tokia pat energija gali užplūsti jūsų verslą. Nenustebčiau, jei kita didelė tarptautinė verslo guru banga kiltų iš Lietuvos. Netgi labiau tikėtina, kad ji bus iš Lietuvos nei iš Švedijos.
Ką tame kontekste teigia jūsų paties teorija?
Visi be perstojo kalba apie informacinę ir žinių visuomenę, sakoma, kad informacija ir žinios yra svarbu. Mano teorija teigia, kad jos nėra pats svarbiausias dalykas, kadangi žinių ir informacijos vertė šiuo metu mažėja dėl jos pertekliaus.
Čia irgi veikia pasiūlos ir paklausos dėsnis. Jei pasiūla didėja - kaina krinta. Taigi informacijos ir žinių vertė šiuo metu ne didėja, o mažėja. O štai idėjų vertė didėja. Dabar rinka iš tiesų gerai idėjai yra kur kas didesnė, nei buvo dar tik prieš 10-15 metų. Jei šiandien parašytumėte „Harį Poterį“, uždirbtumėte milijardą dolerių ir nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje jūs būtumėte tą padaręs. Jei tik turite gerą idėją ir ją greitai bei veiksmingai įgyvendinate, tai viso pasaulio rinka jai bus atvira ir šiandien galite uždirbti tiek pinigų, kiek vakar niekas net įsivaizduoti negalėjo.
Puikus pavyzdys yra internetinės telefonijos produktas „Skype“. Turite gerą, aiškią idėją, jos pagrindu sukuriate paprastą kompiuterinę programą. Ir šimtas milijonų žmonių šią programą parsisiunčia į savo kompiuterius. Taigi tikrai gera idėja dabar yra kur kas vertingesnė, nei buvo prieš keletą metų.
Tačiau mūsų nemokė galvoti apie naujas idėjas. Mus mokė, kad svarbu žinios ir informacija. Aš į žinias ir informaciją žvelgiu kaip į malkas. Vien dėl to, kad turi daugiau malkų, liepsna neatsiras - jai reikia kibirkšties. Ir toji kibirkštis yra kūrybiškumas. Todėl, užuot kraudami vis didesnę malkų stirtą, turėtume stengtis išgauti kibirkštį. Tik tuomet galėsime užkurti ugnį. Tačiau mes ir toliau krauname vis daugiau malkų, nors be kibirkšties jos bevertės. Mano veikla ir yra skirta tai kibirkščiai.
Kitaip tariant, jūsų koziris - idėjų generavimas.
Taip, idėjų generavimo procesas ir taip pat kitų žmonių idėjų suvokimas. Kūrybiškumas skyla į dvi dalis. Viena yra pačiam sugalvoti idėją, kita - sugebėti įsivaizduoti, kaip kitų idėjos gali būti panaudotos.
Skeptikai sakytų, kad idėjų svarba buvo akcentuojama nuo senų senovės, tereikia prisiminti Platoną. Tad ką naujoviško suteikiate savo „idėjai apie idėjas“.
Sutinku. Aš nesakau, kad idėjos yra staiga kažkas nauja. Skirtumas tas, kad idėjos vertė per pastaruosius 10 metų smarkiai padidėjo. Paskutinius 150 metų žinios buvo jėga. Išties jei daugiau žinojai, galėjai daugiau uždirbti, įgyti daugiau valdžios ir panašiai. Bet kaip tik dabar situacija pasikeitė.
Žinios daugiau nebėra jėga, kadangi žinios yra visur, visi turi arba greitai turės informaciją. Dabar kūrybiškumas yra kur kas svarbesnis nei anksčiau. Kitas svarbus dalykas - šiuolaikinių technologijų dėka idėjos įgyvendinimo sąnaudos nuolat mažėja.
Tarkime, sugalvojus leisti žurnalą anksčiau būtų reikėję krūvos pinigų, o dabar jį galima leisti tiesiog elektroninį - internete, išvengiant išlaidų spausdinimui, platinimui ir pan.
Nenustebčiau, jei netrukus naują automobilį sukurtų nedidelė, kokių penkiolikos dizainerių grupelė ir jis nurungtų senųjų gamintojų produkciją. Šiandien jiems nereikėtų statyti automobilių gamyklos, kadangi visas žaliavas ir darbus galima užsakyti kitose įmonėse.
Švedijoje šiuo metu yra tiek įmonių, kiek mobiliųjų telefonų, tačiau joms nereikia gamyklų, jose paprastai dirba keletas žmonių, kurie savo funkcionavimui reikalingas paslaugas ir žaliavas perka iš kitų įmonių. Idėja tampa vertingesnė, kadangi visi ištekliai tapo lengviau pasiekiami - nereikia būti turtuoliu jai įgyvendinti.
Mano draugė Švedijoje sumanė leisti žurnalą, bet pinigų tam neturėjo. Ji nuėjo į vieną spaustuvę ir jos vadovui pasakė, kad jei jie išspausdins pirmąjį leidinio numerį nemokamai, ji naudosis šios įmonės paslaugomis amžinai. Spaustuvėje pagalvojo ir atsakė: „Velniai nematė, padarysime“. Dabar šis leidinys nominuotas kaip įdomiausias naujas žurnalas Švedijoje. Nors pradžioje jo leidėja neturėjo nė skatiko.
Vilniuje pristatėte savo „Idėjų knygos“ lietuvišką vertimą. Kodėl lietuviai turėtų pirkti šią knygą?
Todėl, kad jie lankė mokyklą (juokiasi). Mokykloje buvai mokomas, kad turi įgyti žinių, bet nebuvai mokomas, kaip būti kūrybiškam. Šioje knygoje kiekvienas skyrius, siūlomas pratimas, citata skirti jūsų kūrybiškumui lavinti. Taigi joje yra tai, ko jūsų nemokė mokykloje.
Knyga labiau skirta verslininkams ar plačiajai skaitytojų auditorijai?
Aš ją parašiau verslo žmonėms, tai knyga apie kūrybiškumą versle. Tačiau ji taip pat yra ir apie kūrybiškumą veikloje, o ji sudaro 50 procentų mūsų gyvenimo, jei neskaičiuosime miegui skirto laiko. Vadinasi, tai knyga apie pusę jūsų gyvenimo, skirta atrasti naujus būdus atlikti darbą geriau nei vakar.
O ar yra, jūsų nuomone, profesijos, kuriose kūrybiškumas nereikalingas, o galbūt net kenksmingas?
Ne. Ar jūs galėtumėte nors vieną tokią pasakyti?
Tarkime, eismo reguliuotojas. Jei jis bus pernelyg kūrybingas, tai juk ir eismo nelaimės gali nutikti.
Na, tai būtų ne kūrybiškumas, o kvailumas. Dažnai apie šį argumentą galvoju, bet tai kvailas argumentas. Tai tas pats, kaip sakyti, kad turi valgyti vien tik vaisius ir nieko daugiau. Tas pats ir su kūrybiškumu: reikia būti kūrybiškam, tačiau nepersistengti nuolatos. Žinoma, eismo reguliuotojas turi būti kūrybiškas, kadangi ir jis neturi instrukcijų visiems atvejams. Todėl jis turi galvoti, pavyzdžiui, ką jis darytų teroristinio išpuolio atveju? Galvodami tampame kūrybiški, ypač galvodami taip, kaip anksčiau niekas nemokė.
Man šis klausimas jau buvo pateikiamas. Anksčiau atsakydavau, kad atominėse elektrinėse dirbantys žmonės neturi būti kūrybiški. Bet sykį buvau pakviestas surengti seminarą būtent atominės elektrinės darbuotojams. Aš jiems pasakiau tuomet: „Atleiskite, nežinau, kodėl esu čia pakviestas, kadangi net aš nenoriu, kad būtumėte kūrybiški“. Tačiau po seminaro jie patys man įrodė, kad klydau. Juk atominės energetikos profesionalai kaip tik ir turi būti kūrybiškiausi, kadangi jie privalo numatyti visas įmanomas nesėkmes ir sugalvoti būdus jų išvengti dar prieš joms nutinkant, kadangi jos nutiks vieną vienintelį kartą ir po to bus katastrofa.
Tačiau kūrybiškumas lengvai gali virsti kvailyste?
Žinoma. Kūrybiškumą aš apibrėžiu kitaip nei daugelis. Įprastas kūrybiškumo apibrėžimas yra „atlikti kažką kitaip“. Mano apibrėžimas - „atlikti kažką kitu teisingu būdu, atrasti kitą teisingą sprendimą arba atsakymą“. Jei kažką darai vien tik kitaip, labiausiai tikėtina, kad tai tebus kvailystė. Jei eismo reguliuotojas ims mojuoti rankomis, tai bus kvailumas, o ne kūrybiškumas. Tačiau jei jis pasiūlys naują, jokiose instrukcijose nenurodytą veiksmingesnį eismo valdymo sprendimą, tuomet jis bus kūrybiškas. Kūrybiškumas įgalina atrasti alternatyvų teisingą sprendimą, kurį galima patikrinti.
Mano „Idėjų knygoje“ rašoma, kaip tai galite daryti. Dauguma verslo vadybos knygų yra kur kas sudėtingesnės, juose nagrinėjami ekonominės plėtros scenarijai. Kitos knygos, pavyzdžiui, Jono Riderrstrale „Kitoks, fankiškas verslas“ (http://www.omni.lt/index.php?base/z_231135), aprašo šiuo metu pasaulyje vykstančius procesus. Tačiau jose nesakoma, kaip asmeniškai jūs turėtumėte tą daryti. O mano knygoje apie tai ir kalbama.
Įdomu tai, kad joje yra 150 tuščių puslapių, skirtų skaitytojui rašyti savo mintis. Vadinasi, kiekvienas skaitytojas yra jūsų knygos bendraautorius?
Taip. Švedijoje jau išėjo antroji knygos dalis ir joje cituoju vieną skaitytoją, pasakiusią, kad kasmet išleidžiama 10 tūkstančių knygų apie verslo vadybą, tačiau ši yra vienintelė, kurią rašai pats. Kitose knygose skaitai kitų žmonių mintis, o aš norėjau, kad žmonės daugiau galvotų apie savo mintis. Ir prirašę knygą savo minčių, jie turi savo sukurtą idėjų knygą.
Kadangi skaitytojas yra jūsų knygos bendraautorius, ar neturėtumėte jam mokėti dalį savo honoraro?
Aaa, bet aš moku. Skaitytojams siūloma siųsti savo idėjas, kurias, jų manymų, galėčiau pateikti kitoje knygos dalyje. Ir už kiekvieną panaudotą idėją aš moku 100 eurų. Netrukus Švedijoje bus išleista „Idėjų knyga tėvams“ ir už idėją siūlome jau 500 eurų. Tikiuosi, kad po 10 metų skaitytojų idėjos užpildys pusę knygos. Taigi aš moku pinigus. Dauguma rašytojų nemokėtų už idėjas, o aš žmonėms išmokėjau tūkstančius.
Toks interaktyvus ryšis su skaitytojais primena internete taikomus principus.
Tikrai taip. Internetas ir nulėmė mano susidomėjimą kūrybiškumu, prieš virtualiojo verslo burbulo sprogimą Švedijoje aš pats vadovavau interneto kompanijai. Todėl „Idėjų knyga“ yra labai interaktyvi. Manau, visos kompanijos turėtų išnaudoti interneto interaktyvumo principą, nes jį galima pritaikyti bet kurioje srityje.
Tikriausiai todėl jūs ir toliau išnaudojate interneto teikiamas galimybes - sukūrėte virtualią idėjų biržą www.interesting.org . Kaip ji veikia?
Veiklos principas toks: idėjų biržoje paskelbiame problemą ir kviečiame už atitinkamą atlygį siūlyti idėjas jai spręsti. Įvairios kompanijos prašo padėti išspręsti jiems iškilusias konkrečias problemas ir iš pasiūlytų idėjų jos atsirenka geriausias, o jų autoriams sumoka honorarą. Siūlomos idėjos nėra apsaugotos patentais ar kitomis priemonėmis, todėl mes jas laikome paslaptyje, viešai jos neskelbiamos ir perduodamos tik užsakovui.
Netrukus ims veikti angliška biržos versija, taigi ir lietuviams bus patogiau siūlyti savo idėjas.
Taip pat garsėjate ir savo seminarais, kuriuos rengėte solidžiausiose pasaulio įmonėse, organizacijose ir mokyklose, o sykį netgi Švedijos parlamente. Apie ką gi kalbėjote politikų valdose?
Taip, per metus visame pasaulyje surengiu per 200 seminarų įvairiausioms organizacijoms ir kompanijoms. Tačiau mažiausiai kalbu politikams.
Mano manymu, politikai mums turėtų kalbėti apie ateitį ir pateikti rytojaus viziją. Švedijoje problema ta, kad mūsų politikai žvelgia ne į ateitį, o į praeitį. Jie bando išsaugoti tai, ką mes turime, užuot kalbėję apie ateitį. Apie ją švedų politikai kalba tik kaip apie kažką, ko reikia bijoti ir nuo ko reikia apsisaugoti. Jie nesiūlo idėjų, kokia turėtų būti mūsų ateitis ir kaip ją pasiekti.
Panašu, kad politikai yra vienintelė žmonių grupė, manęs neprašanti rengti seminarų. Nors dažniausias man po seminaro pateikiamas klausimas: „Ar jūs kalbate mokytojams ir politikams?“ Matyt, žmonės nori, kad politikai imtų mąstyti kūrybiškai.
O mano seminaras Švedijos parlamente buvo skirtas ne politikams, o jame dirbantiems įvairiems darbuotojams. Vienintelį sykį Švedijos ministrų kabinetas manęs buvo prašęs parengti seminarą, tačiau jie tą prašymą atšaukė (juokiasi), nežinau kodėl. Galbūt stengdamiesi išsaugoti esamą padėtį jie baiminasi idėjų. Tik didieji politikai, tokie kaip Winstonas Churchillis, yra atviri naujoms idėjoms ir jaučia ateities dvelksmą.
Mūsų šalyje lankotės pirmą kartą, kokia jūsų nuomonė apie mūsų ekonomikos plėtrą ir kokį įspūdį jums paliko Lietuvos verslininkai, kuriems surengėte seminarą kūrybiškumo tema?
Įdomus dalykas - prieš vykdamas į Lietuvą iš daugelio švedų girdėjau, kad tai mėgstamiausia jų šalis, kadangi žmonės čia yra išskirtinai malonūs ir draugiški. Iš tikrųjų, o ne apsimestinai kaip amerikiečiai. Ir dabar atvykęs į jūsų šalį tuo pats įsitikinau. Ši teigiama atmosfera yra nepaprastai vertinga verslui: galima pasitikėti žmonėmis, visos problemos yra išsprendžiamos. Lietuva yra gera šalis ne tik turizmui, bet ir verslui.
Švedai į mano seminarus ateina susikaustę ir skeptiškai nusiteikę, o Lietuvos verslininkai buvo smalsūs, atrodė suintriguoti. O jų kūrybiškumas dar tik pradeda skleistis, tereikia šį sugebėjimą lavinti, juk visi esame kur kas kūrybiškesni, nei įsivaizduojame.
Lietuvos ekonomikos augimas man primena spartų Kinijos augimą, būdamas lietuviu į ateitį žvelgčiau labai teigiamai. Bet tai nereiškia, kad turėtumėte atsipalaiduoti, nes tuomet į sėkmę žvelgsite kaip į pastangų nereikalaujantį, savaime suprantamą dalyką. Taip pat manau, kad jums nereikėtų aklai sekti kitų pavyzdžiais, tarkime, beatodairiškai siekti išsivysčiusių Europos šalių standartų. Tarkime, Švedija yra laikoma išsivysčiusia šalimi, tačiau pats apibūdinimas yra ne tik kvailas, bet ir psichologiškai daro neigiamą poveikį.
Jis tarsi sako, kad tai jau išsivysčiusi, kitaip - užbaigta šalis, kuri toliau negali tobulėti. Todėl Švedijoje manome, kad mes jau išsivystėme ir dabar galime rūpintis tuo, ką turime.
O jūsų politikai turėtų atsistoti ir pasakyti: „Mes niekada nebūsime išsivysčiusia šalimi - mes nuolatos vystysimės ir niekada nesustosime“. Tai būtų nuostabi vizija Lietuvai, nes tai reikštų, kad jūs pasieksite Švedijos lygį, o paskui ir aplenksite ją. Jūs turėtumėte mus aplenkti, kadangi mes užstrigome vietoje. Ir tuomet ne jūs, o mes jus kopijuosime. Esu tikras, kad po 25 metų švedai kopijuos lietuvius. Tai darysime žūtbūtinai, bet bus jau per vėlu.
Dėkoju už kūrybišką pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
Fredriko Hareno „Idėjų knygą“ su nuolaida galima įsigyti www.netmedia.lt.
