JAV nelabai reikia „XXI amžiaus naikintuvo“.
Apie F-22 „Raptor“, patį moderniausią ir brangiausią naikintuvą pasaulyje, galima kalbėti ką tik nori, tačiau pilotuoti jį ko gero malonu, rašo britų dienraštis „Financial Times“. Prieš kelias dienas tuo galėjo įsitikinti Farnborough aviacijos šou lankytojai, virš kurių galvų 350 milijonų dolerių kainuojantis lėktuvas demonstravo aukštojo pilotažo stebuklus.
Viršgarsinis „stealth“ technologijos naikintuvas F-22 buvo sumanytas Šaltojo karo pabaigoje kaip Amerikos viešpatavimo danguje kovojant su sovietiniais naikintuvais užtikrinimo įrankis. Neseniai surengtose pratybose F-22 naikintuvai, pasinaudoję tuo, kad yra nematomi radarams, turi moderniausias oro erdvės kontrolės priemones ir aviacinę elektroniką, už kiekvieną numuštą „saviškį“ atkeršijo sunaikinę po 80 „priešo“ lėktuvų.
„Firminis“ F-22 triukas – gebėjimas skrydžio metu vidutiniame aukštyje apsisukti horizontaliai, tarsi sukiotųsi dairydamasis grobio. „Jausmo, kad lėktuvo priekis tampa nebekontroliuojamas, išvis nebeliko. Greičiau priešingai – jauti, kad su jo nosimi gali daryti ką tik nori“, - atviravo F-22 vyresnysis lakūnas – bandytojas Alas Normanas.
Tačiau tai, kas daro tokį stiprų įspūdį Amerikos karinėms oro pajėgoms, niekaip neįtinka JAV vyriausybei, pastebi „Financial Times“. Naujasis naikintuvas tapo reiškinio, kurį gynybos ministras Robertas Gatesas įvardijo „būsimų karų liga“, simboliu. Pasak jo, didelė šalies karinės vadovybės dalis apsėsta minties apie tai, ko mums prireiks per ateityje kilsiančius konfliktus.
Pats Gatesas nori, kad amerikiečių kariuomenė mokytųsi kovoti su teroristais ir nugalėti asimetriniuose konfliktuose – o tai reiškia, kad kartu su sąjungininkais reikia kovoti prieš mirtininkus ir partizanus karštose ir dulkėtose šalyse. Tokiose kampanijose paramą iš oro užtikrina ne nematomi XXI amžiaus naikintuvai, o sraigtasparniai ir transportiniai lėktuvai.
Todėl jis nesutiko, kad JAV Karinės oro pajėgos įsigytų 381 naikintuvą F-22, kad jais pakeistų senstančius F-15, sukurtus dar Vietnamo karo laikais ir daugybę kartų modernizuotus. JAV vyriausybė nupirks tik 183 F-22, o jų trūkumą ketinama kompensuoti daugiatiksliais viršgarsiniais smogiamaisiais naikintuvais (Joint Strike Fighter, JSF) F-35. Šis lėktuvas, taip pat nematomas radarams, ne toks brangus ir lanksčiau pritaikomas.
Ko gero Gatesas iš dalies yra teisus: dabartiniame pasaulyje F-22 nėra pati didžiausia būtinybė, ir penkių eskadrilių turėtų pakakti. Vis dėlto tokio užsispyrimo pagrįstumas abejotinas dviem požiūriais: vienas iš jų – karinis, kitas – vėlgi finansinis.
Kariniu požiūriu susiduriama su problema, kad JAV priprato viešpatauti ore, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, o tai ne visai taip. Jei Gatesas iš tiesų mano, kad Karinių oro pajėgų generolai įstrigo praeityje, tai jį patį galima apkaltinti tuo, kad jis įstrigo dabartyje. Didžiausia dabarties grėsmė, be abejo, terorizmas, tačiau ateityje problema gali tapti ir karinis Kinijos potencialas, ir Rusijos karinės mašinos atkūrimas. Jei viskas susiklostys taip, kad JAV teks kariauti su „to paties svorio“ priešininku, Amerika užsitikrins kiekybinę persvarą, tačiau rusiški naikintuvai „Su-27“, kuriuos perka ir Kinija bei kitos šalys, mūšyje gali varžytis amerikietiškais „ketvirtosios kartos“ lėktuvais, tokiais kaip F-15. Kad būtų galima juos įveikti, prireiks „penktosios kartos“ naikintuvo – arba F-22, arba F-35.
JSF naikintuvų JAV turės daug – iki 2011 m. Karinėms oro pajėgoms, Kariniam jūrų laivynui ir jūrų pėstininkams užsakyta 2400 tokių mašinų. Tačiau F-35, kuris kuriamas kartu su sąjungininkais, tarp jų D. Britanija, Italija bei Kanada, ir kartu su jais bus naudojamas, nėra skirtas pranašumui ore užsitikrinti. Tai naikintuvas – bombonešis, kuriam dideliuose mūšiuose vis tiek prireiks F-22 priedangos.
Antroji Gateso pasirinktos pozicijos problema – jos finansinis nepagrįstumas. Skirtingai nei JSF, F-22 nebuvo kuriamas kartu su sąjungininkais ir nebus jiems tiekiamas, nes JAV nenori atskleisti jo techninių paslapčių. Tačiau dabar aiškėja, kad ir pati Amerika ketina įsigyti jų nedaug. Dėl to F-22 jau šiandien tapo absurdiškai brangus. Valstybės institucijų atskaitomybės biuro (General Accountability Office) duomenimis, jei F-22 pirkimo programa apsiribos 183 lėktuvu, tai kiekvienas iš jų kainuos po 345 mln. dolerių. Vien tik gamybos savikaina siekia beveik 140 milijonų, tuo tarpu daugiatikslis smogiamasis naikintuvas kainuoja vos pusę šios sumos.
Jeigu JAV iš tikrųjų reikia turėti tik tiek F-22 ir ne daugiau, sekantis žingsnis akivaizdus: vadinasi, reikia pradėti siūlyti juos sąjungininkams (susidomėjimą jau išreiškė Australija ir Japonija). Nauda bus dviguba: viena vertus, danguje bus daugiau „dvidešimt antrųjų“, kita vertus, jie atpigs.
Tai atitiktų tendenciją, kuri ypač pastebima aviacijos technikoje, kad JAV dalinasi su sąjungininkais technologijomis ir jų realizavimo kaštais. Negalima paneigti fakto, kad tokiems rangovams, kaip „Lockheed Martin“, kuris atliko svarbiausią darbą projektuojant ir F-22, ir JSF, lėktuvų gamyba vien tik JAV Karinėms oro pajėgoms tampa vis mažiau patrauklesniu verslu. Šiandien Karinės oro pajėgos jau neturi pakankamai didelių lėšų naujiems lėktuvams pirkti. Gateso pozicija dėl F-22 atspindi esminį Pentagono prioritetų posūkį sausumos kariuomenės, laivyno ir jūros pėstininkų pusėn. Būtent todėl „Boeing“ mirtinai susikibo su „Northrop Grumman/EADS“ dėl 35 milijardų dolerių vertės sutarties, pagal kurią reikės pakeisti skraidančių tanklaivių parką, nes kitų kontraktų beveik nėra.
Net ir tais atvejais, kai JAV nutaria įsigyti naują lėktuvą ar modernizuoti seną, rangovo rizika būna mažesnė, o pelnas – didesnis, jeigu jam leidžiama pardavinėti tam tikras lėktuvo modifikacijas užsienyje. Didesni užsakymai leidžia sumažinti projektavimo ir gamybos kaštus.
Be to, liūdnas F-22 pavyzdys liudija, kad rangovams darosi vis sunkiau tikėti Karinėmis oro pajėgomis: net jei aviatoriai priima sprendimą dėl lėktuvo pasirinkimo ir didelių partijų užsakymo, JAV vyriausybė gali jį atmesti. Tai, žinoma, nėra Karinių oro pajėgų kaltė, tačiau visiems darosi aišku, kad visiškai kontroliuoti savo tiekimų jos jau nebegali.
Apibendrinant galima pasakyti, kad aviacijos technikos gamintojams vertėtų dėti visas pastangas, kad ateityje kariniai užsakymai būtų kaip nors paskirstomi tarp JAV ir kitų šalių. O Gatesui būtų galima patarti, kad arba jis pats nupirktų daugiau „dvidešimt antrųjų“, arba, jei pačiam labai to nesinori, suteiktų galimybę sąjungininkams jų įsigyti. Todėl, kad priešingu atveju F-22, nepaisant visų savo pranašumų, taps labai brangia klaida.
