Everestas ir jo „mirties zona“ tapo savotiška scena, kurioje pasaulis mato įspūdingus žmogaus dvasios pasiekimus ir ne mažiau dramatiškus jos nuopuolius. Ką apie juos mano žinomi Lietuvos alpinistai?
Gegužės 31-ąją nuo Indijos vandenyno pakilęs musonas užbaigs 2006-ųjų kopimo į Everestą sezoną. Nors šiemet į aukščiausią pasaulio viršūnę nusitaikiusiems alpinistams orai buvo palankūs, sėkmingu šį sezoną sunku pavadinti: kalnas pasiglemžė 10 žmonių gyvybes.
Žmogaus galimybių išbandymo priemone žiniasklaidos paverstas Everestas atskleidžia ir ne tokią herojišką komercinio alpinizmo pusę.
Paliktas mirti
Vienas svarbiausių 2006 m. kopimo į Everestą įvykių, be abejonės, buvo 34 metų britų alpinisto Davido Sharpo mirtis. Jis į Everestą kopė vienas ir žuvo leisdamasis nuo įveiktos viršukalnės. Manoma, jis mirė nuo deguonies trūkumo.
Vakarų spauda rašo, kad pro susmukusį D. Sharpą tą dieną praėjo apie 40 alpinistų, bet niekas jam neištiesė pagalbos rankos – oro sąlygos buvo palankios ir visi skubėjo šturmuoti viršūnę.
Vėliau paaiškėjo, kad vieni ekspedicijų dalyviai matė bėdon patekusį britą bandantį taisyti savo deguonies aparatą, kiti – sėdintį ar jau gulintį.
Bendrovės „Asian Trekking“, padėjusios britų alpinistui pasiruošti kopimui į Everestą, vadybininkas sakė, kad D. Sharpas norėjo kopti vienas, jis atsisakė šerpų pagalbos ir pasiėmė per mažai suskystinto deguonies atsargų. Pasak jo, alpinistas įsidėjo tik du keturių litrų talpos balionus, nors kopimui reikia mažiausiai penkių. Vadybininkui kilo įtarimas, kad D. Sharpas norėjo įveikti viršūnę apskritai be deguonies, nes jis sakė ir tuos du balionus imantis tik atsargai.
Prie netekusio jėgų brito tądien sustojo ir bandė padėti tik alpinistų iš Naujosios Zelandijos grupė. Su ja kopęs Markas Inglis, tą pačią dieną pasiekęs viršūnę ir tapęs pirmuoju pasaulyje žmogumi, įveikusiu Everestą be kojų (jis kopė su abiejų kojų protezais), sakė, kad vadinamojoje „mirties zonoje“ netoli viršūnės aptiktas D. Sharpas buvo vos gyvas. Jis nebeturėjo deguonies atsargų. Naujazelandietis tvirtino, jog jau nebebuvo vilties, kad jį būtų galima nugabenti į saugesnę vietą. Vienas iš grupės narių davė D. Sharpui pakvėpuoti deguonies ir radijo ryšiu pranešė į bazinę stovyklą apie nelaimę.
Po to grupė paliko britą ir tęsė žygį, nes, pasak M. Inglio, jie privalėjo rūpintis savo pačių gyvybe: tą dieną buvę labai šalta.
Nešvarus žaidimas
Išgirdęs apie šį įvykį alpinizmo veteranas Edmundas Hillary, pirmasis kartu su šerpu Tenzingu Norgay įkopęs į Everestą, pareiškė esąs šokiruotas. Jis nesuprato, kaip dešimtys viršūnėn kopusių žmonių galėjo palikti mirčiai britų alpinistą. „Žmogaus gyvybė kur kas svarbesnė nei įkopimas į kalną“, – sakė Hillary ir tvirtino, kad pats tokioje situacijoje būtų nutraukęs savo pergalingąjį viršūnės šturmą 1953 metų gegužės 29 dieną.
„Mane ima bauginti pati kopiančiųjų į Everestą nuostata: žmonės nori tik pasiekti viršūnę, – sakė E. Hillary. – Jeigu jie mato prie uolos susirietusį žmogų, kenčiantį nuo aukščio poveikio, ir praeidami pro šalį tik kilsteli skrybėlę, tarsteli „Labas rytas“ ir nueina, tai čia kažkas negerai.“
Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas ir asociacijos „Sportas visiems“ generalinis direktorius Algimantas Jucevičius taip pat piktinosi komercinio alpinizmo įsigalėjimu, kuris griauna esminius alpinizmo principus.
„Tai niekaip nesiderina su elementariausiomis žmogiškomis vertybėmis. Žinoma, kad ten vyksta žaidimas „ant ribos“, kai nežinai, ar pats išgyvensi, ar ne, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis tai nepateisinama. Jeigu 40 vyrų praėjo pro šalį, tai reiškia, kad jiems nusispjaut į bet ką“, – „Omni.lt“ sakė A. Jucevičius.
Jo manymu, anksčiau kalnuose būdavo tvirtai laikomasi taisyklės – jei atsitiko bėda, nutraukiamas kopimas. „Bet kada prasideda komerciniai dalykai, kada už kopimą mokami pinigai, ir gana nemažus, jiems nusispjauti į viosas vertybes. Tokie šiurpūs atvejai prie Everesto yra didžiausia alpinizmo dėmė, jie netgi nubraukia visus ankstesnius pasiekimus“, – sakė pašnekovas.
Jo manymu, komercinis alpinizmas Evereste peržengia visas įmanomas ribas. „Esu girdėjęs, kad „užtempimas“ į viršūnę kainuoja nuo 50 tūkst. dolerių – priklausomai nuo konkrečių ekspedicijos sąlygų ir to, kaip ir kiek reikės „tempti“.
Pasak A. Jucevičiaus, komercinis alpinizmas įsitvirtina ir Lietuvos alpinistų pamėgtuose buvusios Tarybų Sąjungos kalnuose. „Ką anksčiau reiškė įkopti, pavyzdžiui, į Chan-Tengrį Tian Šanio kalnuose? Alpinistai dirbo patys: kaldavo kablius, rišdavo virves, saugodavo vienas kitą. Dabar prieš sezono pradžią į viršų pakyla brigada ir pakabina virves. Tu susimoki, kiek reikia, ir gali jomis naudotis, pakeliui į viršūnę jau laukia ir paruoštos palapinės, – tik eik.“
Kita vertus, pasak pašnekovo, ne visi siekiantys viršūnių atsakingai elgiasi su savo pačių gyvybe. Egoizmas, garbės troškimas, noras bet kokia kaina pasiekti pergalę aptemdo sveiką protą, sakantį, kad iškilus pavojui reikia sustoti ir pasukti atgal.
A. Jucevičius, kaip ir E. Hillary, turi teisę einantiems į kalnus kelti aukštus moralinius reikalavimus. E. Hillary kopė į Everestą, kai niekas nežinojo, ar 8 848 metrų aukštyje žmogus apskritai gali išlikti gyvas. A. Jucevičius 2004 m. Tian Šanyje organizavo alpinisto V. Povelausko paieškos darbus ir pats juose dalyvavo nepaisydamas pavojaus gyvybei dėl didelio sniego griūčių pavojaus. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sprendimu už tai jis buvo pristatytas tarptautiniam „Fair Play“ (Kilnaus elgesio) apdovanojimui.
Stebuklas „mirties zonoje“
Everestas ne tik žudo, bet ir prikelia iš numirusių. Tai, kas prieš mažiau nei savaitę nutiko su alpinistu iš Australijos Lincolnu Hallu, alpinistai ir medikai vadina stebuklu.
Sėkmingai įkopusiam į viršūnę ir grįžtančiam atgal alpinistui 8 700 m aukštyje dėl deguonies trūkumo prasidėjo haliucinacijos, jis prarado orientaciją. Vyro būklė sparčiai blogėjo. Jį lydintys šerpai stengėsi pastatyti jį ant kojų, bet po poros valandų L. Hallas jau neberodė gyvybės ženklų. Sniego apakinti šerpai nusprendė, kad ji mirė, ir ėmė leistis žemyn.
Tačiau po 12 valandų į viršūnę kopęs amerikietis pastebėjo, kad „mirties zonoje“ per naktį paliktas australas atrodo kaip gyvas – jis apčiuopė pulsą. Apie tai radijo ryšiu buvo pranešta australų ekspedicijai, kuri iškart organizavo gelbėjimo darbus. Lincolnas Hallas buvo sėkmingai evakuotas į bazinę stovyklą.
Tai, kad 12 valandų 8700 m aukštyje be sąmonės praleidęs vyras liko gyvas, specialistai vadina didžiausiu stebuklu per visą kopimo į Everestą istoriją.
Saulius Vilius: „Kiek pačių gėdingiausių ar garbingiausių poelgių žino Everestas!“
O ką apie šiuos du įvykius mano tie, kurie Everestą pažįsta ne iš knygų ar filmų? Su alpinistu Vladu Vitkausku, pirmuoju 1993 m. jame iškėlusiu Lietuvos vėliavą, susisiekti nepavyko. Į „Omni.lt“ klausimus sutiko atsakyti alpinistas, keliautojų fondo „Baltų žygiai“ (www.baltuzygiai.lt) steigėjas Saulius Vilius, 2003 m. pirmasis iš Lietuvos įkopęs į Everestą iš Tibeto pusės.
– Kas, jūsų manymu, labiau kaltas dėl D. Sharpo mirties – komercinis alpinizmas ar per didelis pasitikėjimas savo jėgomis?
– Jei trumpai – nenumatytos aplinkybės, per didelis pasitikėjimas savimi, o po to komercinis alpinizmas. Nemanau, kad D. Sharpas nežinojo, jog būtų daug saugiau kopti su patyrusiais gidais, kurie išties yra atsakingi už savo klientus ir gali laiku pasakyti – laikas pasukti atgal. Nežinau to pono patirties, bet gal jo kopimas be palydovų buvo tokios pat drąsos poelgis, kaip mokymasis vairuoti be instruktoriaus.
– Ką reiškia nutraukti žygį į viršūnę tokiame aukštyje, kad suteiktum pagalbą kitam? Kodėl, jūsų manymu, visi tą dieną kopę vyrai paliko D. Sharpą likimo valiai?
– Esu tikras, kad daugelis tų, kurie ėjo pro šalį, net nežinojo, kas vyksta, realiai jau nesuprato situacijos. Jei galima sakyti, kad kas nors mirštantį alpinistą paliko likimo valiai, tai pirmiausia tai nutiko dėl jo paties, ekspedicijos vadovo kaltės, draugų neveiksnumo.
Aš net nenoriu savęs klausti, ką būčiau daręs. Nežinau. Jau turiu patirties, kai dėl į bėdą pakliuvusio draugo padarai daugiau nei gali, o vėliau iš jo sužinai, kad, pasirodo, padarei per mažai – priekaištų sau žmogus neįžiūri.
– Kodėl niekas nesutiko atsisakyti kalno įveikimo pergalės – dėl pinigu, kuriuos galėjo prarasti, dėl požiūrio į kopiančius „solo“, neapskaičiuojančius savo jėgų ar galbūt dėl kitų priežasčių?
– Šiuo metu pati pigiausia galimybė įkopti į Everestą kainuos per 15 tūkstančių JAV dolerių. Tai tik galimybė – viską reiks atlikti pačiam, o tai nežmoniškai sunku. Norint, kad būtų statomos palapinės, nešamas deguonis, lydima į viršūnę, reikia pakloti trigubai.
Profesionalios paslaugos kainuoja. Agentūros, organizuojančios kopimus, tokiomis kainomis maksimaliai gerai paruošia alpinistus – didžiausias procentas jų įkopia, mažiausiai žūva.
Kopti po vieną kartais būna lengviau – nėra atsakomybės, bet sėkmingai šiuo stiliumi kopia tik aukščiausios klasės alpinistai. Deja, dažnai tokiais jaučiasi ir ne tokie stiprūs kopėjai. Dažniausiai tai kompleksuoti, garbėtroškos, neadekvačiai vertinantys galimybes alpinistai. Vienas tokių gyveno šalia mūsų stovyklos, prie Everesto šlaitų 2003 metais. Žmogus degė keista idėja tapti pirmuoju lenku, pasiekusiu Everestą be deguonies, ko, mano žiniomis, negalėjo būti. Net keletą kartų bandėme atkalbinėti. Nepadėjo niekas, ir to alpinisto jau nėra. Sunkiu momentu šalia nebuvo nieko, kas galėtų padėti, ir jis tai turėjo žinoti.
– Kokios taisyklės, kokie garbės kodeksai galioja tokiais atvejais kaip D. Sharpo – jei apskritai kas nors tokiame aukštyje galioja?
– Taisykles yra, jos žiaurios, bet teisingos. Kopiantys kaip įmanydami padeda vieni kitiems. Ekspedicijos derina tarpusavio veiksmus visiems atvejams. Dalijamasi palapinėmis, deguonimi, pagalbon skubančiais tikraisiais Himalajų didvyriais šerpais.
Bet juk TEN kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Gelbėjantysis gali greitai tapti gelbėjamuoju. Viską tokiuose aukščiuose reikia daryti su rezervu. Ir laiko, ir deguonies: ko nors neapskaičiavus klaida gali būti paskutinė. Nereikia per daug vilčių dėti į aplinkinius.
Einant į ten geriau galvoti, kaip padėsi kitiems, nei laukti pačiam pagalbos. Virš 8000 m bet koks veiksmas sunkus – puiku, kai šalia tikras draugas, galintis priversti nenusiimti akinių ar pasidalyti deguonies likučiais, ištirpinti vandens.
– Ar kopiant į Everesto viršūnę teko matyti žuvusių alpinistų?
– Specialiai nesižvalgiau, bet žuvusiųjų matėme. Apie juos žinojau iš anksto. Tai lyg ženklas, ribojantis greitį. Dar vienas stimulas permąstyti savo situaciją ir neperžengti ribos, kai pats gali virsti mirusiu alpinistu.
– Ką svarbiausio, jūsų manymu, atskleidė šis įvykis?
– Pasaulio visuomenė bent iš dalies suprato, kokia kaina pasiekiamas Everestas. Gaila, bet dauguma žmonių, be abejo, galvoja: štai kaip tie alpinistai elgiasi – palieka savus. Žinau ne vieną istoriją, kai šerpai likdavo drauge su mirštančiais ir taip pat mirdavo. 1998 metais vienos ekspedicijos dalyvis, ką tik nusileidęs nuo viršūnės, sužinojo, kad ant keteros mirė jo žmona. Jis grįžo atgal, o vėliau dingo.
Kiek pačių gėdingiausių ar garbingiausių poelgių žino Everestas! Nereikėtų skubėti teisti išgyventi trokštančių žmonių, nes TEN racionaliai elgtis labai sunku – labai rimtai viską pasverti ir įvertinti reikia prieš kylant aukštyn.
– Ar lietuviai artimiausiais metais planuoja kopti į Everestą ar kitas aukštąsias Himalajų viršukalnes? Kokie jūsų planai?
– Lietuvos alpinizmo asociacija ir fondas „Baltų žygiai“ šiemet organizuoja jau ketvirtą aukštuminę ekspediciją iš eilės. Po dviejų savaičių išvykstame į Pakistaną. Šiais metais pakartotinai kopsime į vieną aukščiausių Gaserbrumo viršūnę Karakorumo kalnuose (8035). Pernai dėl nepalankaus sezono nė vienam iš penkių bendros Lietuvos ir Estijos ekspedicijų dalyvių nepasiekus šios viršūnės šiemet tai bandysiu padaryti vienas, prisijungdamas prie tarptautinės komercinės grupės. Šis planas kol kas svarbiausias.
O prie Everesto, bet jau iš pietų pusės, norėčiau sugrįžti ir aš. Gal kada tai ir padarysiu, jei ne kaip kopiantysis, tai kaip ekspedicijos vadovas.
– Dėkoju už pokalbį.
