Išgirdusi klausimą, ar Amerika keičia žmones, Evelina nusišypso: „Tikiu, kad ilgiau pagyvenus kiekviena šalis gali pakeisti žmogų“.
„Tačiau viskas priklauso nuo to, kiek tu pats norėsi pasikeisti, - tęsė E. Anusauskaitė-Young. - Normalu adaptuotis naujose vietose, priimti naujas tradicijas, bet aš atvykau į JAV jau kažkiek susiformavusi kaip žmogus ir tam tikri dalykai manyje nesikeis. Visada jausiuosi esanti lietuvė ir tuo didžiuosiuos“.
- Ar teko pratintis prie amerikietiško mentaliteto?
- Teko pratintis prie visapusiško kultūrinio skirtumo, klimato ir maisto. Kalbant apie mentalitetą, šou pasaulio srityje man teko labai pagreitintai lavinti savąjį, kad pradžioj bent suprasčiau, kas yra kas.
- Yra tekę girdėti, kad JAV žmonės yra tiesiog pamišę dėl pinigų. Kaip manai, ar tikrai būtent pinigai priverčia suktis pasaulį?
- Kiekvienas „pamišimas“ priklauso konkrečiam žmogui, o ne kontinentui. Aš nepajutau, kad ten žmonės būtų labiau pamišę dėl pinigų nei kur kitur. Tiesą pasakius, Lietuvoje jaučiamas daug didesnis noras pabrėžti savo vertę kažkokiais brangesniais daiktais, tarsi įrodant „štai - aš elitas“.
O ten ne kartą girdėjome istorijas apie išgarsėjimą, kaip bare buvo pastebėtas dainuojantis talentingas žmogus, nes kažkoks dėdė su golfo marškinėliais, esantis vienas įtakingiausių muzikos verslo prodiuserių, ten tuo metu lankėsi. Asmeniškai man pinigai yra laisvė gyventi kaip noriu. Patys iš savęs jie yra niekas. Viskas priklauso tik nuo to, kaip tu juos panaudosi.
- Manau daugelis galėtų pasakyti, kad tavo gyvenimas panašus į pasaką. Kokias pasakas skaitei vaikystėje ir ar galėtum pati savo gyvenime rasti pasakos motyvų?
- Pagrindinis pasakos motyvas mano gyvenime turbūt būtų tas, kad manasis „princas“ iš tiesų atjojo iš už jūrų marių (juokiasi). Pasakas man vaikystėje dažniausiai skaitydavo tėvai – kiekvieną vakarą prieš miegą. Todėl esu girdėjus begalę jų pačių įvairiausių. Paaugus, skaitydama tas pačias istorijas mažajam broliui, supratau, kad išmintingose pasakose perkeltine prasme yra pateikta labai daug gilios filosofijos. Kaip ir gyvenime, pasakose nelabai sekasi tinginiams ar blogiems veikėjams, tad aš stengiuosi savą „istoriją“ kurti drąsiai ir darbščiai, būti sąžininga sau ir kitiems, nebijoti pakilimų ir nusileidimų. Laimės niekas netyčia nepadovanos. Tik tu pats ją susikuri.
- Tarkime, gyvenimas būtų guminukų pakuotė… Kokios spalvos meškiukų tavo gyvenime yra daugiausia?
- Geltonų. Jie saldūs, bet kontrastui turi rūgštelės. Manau, kad ir gyvenime reikalingas tas balansas tarp „saldu“ ir „rūgštu“, nes kai vieno per daug, pradedi nebejausti jo skonio.
- Dainavimas – tai nuolatinis tobulėjimas. Kiek žingsnių į priekį jautiesi žengusi per pastaruosius metus?
- Tiesą pasakius, daug. Bet dar matau prieš save labai ilgą kelią link tobulėjimo. Nors pastaruoju metu pradėjau mažiau koncentruotis į „techninę“ meno pusę ir daug daugiau į pačią prasmę bei jausmą.
- Kokie barjerai atsiranda, norint peržengti tą „nuoširdumo“ ribą kuriant ir dovanojant savo kūrinį žmonėms?
- Man didžiausias pasiekimas buvo, kuomet sugebėjau sau pripažinti, kad aš turiu tuos barjerus. Tai pripažinus tenka dirbti su savimi. Šiais laikas daugelis rašo muziką ir tiesiog nori, kad ji gerai skambėtų. Tačiau jei esi „tikras“ žmogus, kuriam menas yra jausmų kalba, anksčiau ar vėliau nebelieka jokių barjerų, nes ateis laikas, kai nebegalėsi „nekalbėti“. Tokie kūriniai įprastai yra patys stipriausi.
- Kaip manai, kiek likimas lemia kūrėjo karjerą. Ar visada pasitiki likimu?
- Keistas dalykas yra tas likimas. Man jis primena loterijos bilietą. Mano gyvenime tikrai pusė dalykų įvyko netikėtai, tarsi likimo dovanoti, bet iš kitos pusės, praėjus tam tikram laiko tarpui suprasdavau, kad viskas klostėsi labai laiku ir vietoje. Ne veltui yra sakoma, kad „sėkmė yra ten, kur pasiruošimas ir galimybė susitinka”.
- Kaip gimė naujausia tavo daina „Can‘t Wake up“?
- Jei atvirai, tai kitą rytą po nesėkmingos kūrybinės dienos įrašų studijoje, maišant kavą ir žiūrint į ją. Tiesiog galvoje keliavau per kažkada asmeniškai išgyventą patirtį ir emociją kurią tuo metu patyriau. Staiga gimė mintis ją įvardinti kaip jausmą, iš kurio negali pabusti.
- Grįžkime šiek tiek į mokyklos laikus. Puikiai žinome, kad ten pusę gyvenimo ir minčių praplaukia „ant palangės“. Koks buvo Evelinos gyvenimas „ant palangės“?
- Pas mus mokykloje neleisdavo sėdėti ant palangių (juokiasi). Mokykloje nelabai buvau kažkuo išsiskirianti iš kitų. Dažnai jausdavausi tarsi gyvendama du gyvenimus: vieną, kokį reikia mokykloje, ir kitą - daug įdomesnį po pamokų, kuriame visada būdavo daug įvairių projektų, konkursų ir beveik visi mano draugai - suaugę žmonės.
- Kiekvienas kūrėjas kartais išgyvena kūrybines krizes? Ar būna tokios pas tave, kuo jos pasireiškia?
- Mano tikrasis kūrybinis laikotarpis prasidėjo nuo „krizės“ nežinant kaip kalbėti muzikoje apie išgyvenimus. Ką bekūriau atrodė, koks kam skirtumas, ką aš jaučiau „tada“ ar „ten“. Kai jau visai pasijutau „sausa“ iš vidaus ir pasimetus, pasakiau sau „na, ir tiek to - tegu taip ir būna“. Tasai dugnas manyje viską ir atrišo. Tarsi žemiau ristis nebuvo kur, teliko kilti tik aukštyn. Tada ir prasidėjo tikrasis kūrybos laikotarpis.
- Prisibelsti į kiekvieno klausytojo širdį – ar jau žinai, kokio šio recepto sudedamosios dalys?
- Tikrai nežinau viso recepto, bet manau, kad pagrindinis komponentas yra nuoširdumas.
- Ar dažnai tenka žvalgytis į praeitį? Ar matai nors vieną savo žingsnį, kurio gailėtumeisi?
- Anksčiau niekada nesižvalgiau į praeitį ir visuose neigiamuose išgyvenimuose ieškojau kažko pozityvaus arba tiesiog stengiausi judėti į priekį. Tai ir buvo savotiškai mano didžiausia klaida. Kadangi turiu stiprią lyrinę pusę, galimybei kurti man reikia stiprių emocijų, o aš jas tarsi slėpiau saugiai uždarytas. Dabar jau žinau, kad leidžiant sau jausti tai, kas yra gera, nemažiau svarbu yra leisti pajausti ir tai, kas skaudina. Nereikia bijot būti gyvu žmogumi.
- Grįžusi į Lietuvą, matyt, pajautei dėmesio antplūdį? Ar tai nevargina?
- Labiau pajutau kaip pasiilgau vėl susitikus žmones iš lietuviško meno pasaulio, su kuriais yra praleista tiek daug nuostabių akimirkų. Dėmesys yra neatsiejama šios profesijos dalis, todėl aš jį nei sureikšminu, nei pavargstu nuo jo. Tiesiog priimu kaip yra.
- Ar daug pavyduolių pasitaiko kelyje?
- Daug. Bet labiau įsimena pozityvūs žmones.
- O dabar sėskime į laiko mašiną – kur labiausiai norėtumei nukeliauti? Kodėl?
- Norėčiau nukeliauti į kurį nors 1990-1995-ųjų metų Michaelo Jacksono gyvo garso koncertą. Nes niekada nebuvo ir nebus daugiau tokių POP muzikos atlikėjų kaip jis.
- Jeigu gyvenimas būtų daina, kuri būtų tavo?
- Billy Joel „Just The Way You Are“.
