Skandalas dėl prezidento užstatyto namo ir patarėjų susiveiktų kotedžų Turniškėse – tik vienas iš virtinės skandalų. Dauguma šitos pavargusios šalies piliečių į tokio pobūdžio pranešimus jau tegali sureaguoti tik vienu būdu – gūžtelėti pečiais. Pamanyk – vienu skandalu daugiau, vienu mažiau, argi nesame pripratę ir ne prie tokių kiaulysčių.
Tai ir bjauriausia – kad jau esame pripratę prie pačių įvairiausių reiškinių.
Kodėl galime nė kiek nesistebėti, kai girdime apie bankui užstatytus prezidento namus ir Turniškių aptvare patarėjų pasistatytus kotedžus?
Todėl, kad bemaž prieš dešimtmetį vienas toks kandidatas į prezidentus labai ramiai visiems aiškino, kad jis trejus metus gyveno Lietuvoje, nors Lietuva puikiai žinojo, kad jis tikrai buvo Amerikoje, o jeigu kas ir gyveno Šiauliuose, tai tik kandidato šlepetės.
Todėl, kad prieš keletą metų vienas toks politikas, dabar beveik atsitiktinai tapęs Seimo pirmininku, žiūrėdamas į pasaulį žydromis ir tyromis akimis, puikiausiai pasistatė tvorą svetimoje žemėje.
Todėl, kad prieš daugiau kaip dešimtį metų prezidentas padovanojo savo meilužei bufetininkei didelį viešbutį visai simboliniu pavadinimu – kaip kokį Valentinio dienos atviruką.
Todėl, kad vienas švariomis rankomis besididžiuojantis politikas tikrai niekaip nežino, kaip jo uošvei atiteko milijonų vertos krūvos nekilnojamojo turto pačiose vertingiausiose sostinės vietose.
Todėl, kad viena tyroji politikė, gindama strateginius JAV verslo interesus visame pasaulyje ir Mažeikiuose, tikrai nežinojo, kad jos naujasis vyras iš to paties ginamojo verslo gavo atlygį ir ramiai nesumokėjo mokesčių.
Prezidento patarėjai, taip ryžtingai ir dailiai atsistatydinę, padarė taip kaip padarė tik dėl to, kad toks elgesys jau seniai tapo norma.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad patarėjai dailiai atsistatydino, bet neatsisakė kotedžiukų nomenklatūros rezervate. Tai šiek tiek pasako tiesos apie vertybinę šių veikėjų orientaciją ir apie lyginamąją pareigų Prezidentūroje ir nekilnojamo turto Turniškėse vertę rinkoje.
Per šešiolika nepriklausomybės metų kuo gražiausiai susidėliojo ar buvo sudėliotos viešosios tarnystės tautai ir valstybei taisyklės. Ir atrodo jos šitaip:
– svarbiausia yra visuomenės tarno ir jo giminių asmeninė gerovė;– nežiūrėkite į tai, ką jie daro, bet klausykite to, ką jie kalba;– etika ir moralė visuomenės tarnams yra situacinė – jeigu kas nors tarnauja jų asmeninei gerovei (žr. aukščiau), tuomet tai yra etiška, o visa kita nesvarbu.
Ir patekėjo virš Lietuvos nekaltai žydros už nieką neatsakingo ir nieko neveikiančio klerko akys. Ir žvelgė į eilinį mokesčių mokėtoją su džiaugsmu, nuoširdžiai stebėdamosi: ko tu, pilka prekybos centrų utėle, iš manęs vis dar nori?
Ko jūs stebitės? Visi Lietuvos patarėjai ir kitokio plauko klerkai, visuomenės tarnai – visada daro lygiai tą patį, lygiai taip pat, gyvena taip, kaip prašo minėtos taisyklės. Todėl dabartinės klerkų kuklios pramogos – užstatyti prezidento namą, už tuos pinigus pasistatyti prašmatnų būstelį sau – yra joks ne skandalas, o įprastinis šito tipo veikėjų gyvensenos modelis.
Klerkučiai reikalingi. Tiksliau – reikalingi žmonės, kurie atlieka sunkų, nemalonų ir daug nervų suėdantį valstybinių projektų valdymo darbą. Niekur čia nepasidėsi. Tam, kad valstybės sistema daugiau ar mažiau veiktų, visose grandyse reikalingi didesni ar mažesni, vienokią ar kitokią atsakomybę turintys darbų vykdytojai. Taigi artimiausiu metu mums, ko gero, klerkučių padermės nepavyks išnaikinti, kad ir kaip norėtųsi – jie kol kas ir yra tie darbų vykdytojai, kurių kasdieniu rūpesčiu dalykai mūsų valstybėje vis dėlto po truputį tvarkomi. Gal ir labai norėtųsi, kad klerkučius, statančius namus sau labai patogiais būdais, pakeistų Vadybininkai iš didžiosios raidės. Tačiau puikiai suprantame, kad tai neatsitiks labai greitai. Kitos tautos, gerokai seniau bandančios savo klerkučius paversti vadybininkais, sugalvojusios ne vieną ir ne du būdus juos prižiūrėti ir auklėti, iki šiol neretai susiduria su tuo, su kuo susiduriame ir mes. Todėl, matyt, galime palikti ramybėje viltį kada nors išvesti tikrą visuomenės tarnų veislę – tai dar niekam nepavyko. Šita problema paprastai sprendžiama kitokiais būdais – sugalvojama savotiška nepakantumo sistema. Valdininkas, labai jau akivaizdžiai pasinaudojęs savo galimybėmis savo tikslams siekti, nebėra priimtinas tose sferose, kur yra nors kiek viešojo intereso.
Lietuvoje kol kas šita sistema neveikia. Veikia atvirkščiai – įdomu, kur nutūps ką tik atsistatydinę Edminas Bagdonas, Rytis Muraška, Povilas Milašauskas. Beveik galima būtų lažintis bent jau dėl to, kad tikrai kur nors saugiai nutūps – ir toliau tvarkys mūsų su jumis, mokesčių mokėtojų, pinigus.
Šita atvirkščia sistema veikia dėl to, kad kažkada jai buvo leista veikti. Buvo ištarti stebuklingi žodžiai: „O kas čia tokio?“ Kiek kitoje interpretacijoje: „Vsio zakonno“.
Kotedžų, dėl kurių statybos kažkodėl kilo tiek daug triukšmo, istorijos pradžios reikia ieškoti šlepetėse, besiilsinčiose Šiauliuose, ar vieno politiko tvoroje, kuri išdygo ant svetimos žemės. Ar galima tai pakeisti? Kol kas greičiausiai ne. Tam, kad būtų pakeisti per šešiolika metų jau įdiegti elgsenos standartai, reikės maždaug tiek pat laiko ir nuoširdžios pastangos juos keisti.
Evaldas Lementauskas yra Liberalų demokratų partijos pirmininko pavaduotojas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
