„Tai buvo vienas laimingiausių vakarų mano gyvenime“, - net devynerių metų senumo įvykius puikiai prisimena jau 19-metė Eglė. Nuo gimimo muzika gyvenanti mergina užaugo tikra gražuole, bet visus princus norisi iš karto nuraminti. Eglės širdis užimta, o šiuo metu merginos laukia ne tik sparčiais žingsniais artėjantys brandos egzaminai, bet ir sprendimas, kokią studijų kryptį pasirinkti.
Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams – nuoširdus pokalbis su E. Jurgaityte apie muziką, gyvenimą ir priimtus bei dar laukiančius iššūkius:
- Prisiminkime pačią pradžią. Papasakok apie savo vaikystę ir kelią į muzikos garsų kupiną pasaulį.
- Mano visa vaikystė buvo muzikoje. Mane tėvai į muzikos pamokas nuvedė 3,5 metų ir iškart teko dalyvauti pirmajame koncerte, kačių parodoje. Buvo labai mielas renginys. O ketverių metų jau dalyvavau pirmajame konkurse . Muzika nuo pat pradžių užėmė svarbią dalį mano gyvenime. Kaip pasakojo tėvai, dar net nekalbėdama, jau skleisdavau garsus ir kažką sau suprantama kalba dainuodavau.
Dar prieš pradinę mokyklą mane jau leido į muzikos pamokas. Suprantama, turėjau daug draugų, lakstydavome su jais kieme. Visa vaikystė buvo labai smagi, draugų būryje, smėlio dėžėje, lakstant po pievas. Aš gimiau ir augau Vilniuje. Truputi už miesto gyvenau, tai gal ne visai miesto mergaitė. Augau nuo pat vaikystės miškuose.
O kas dėl muzikos, gal net ne tiek tėvai skatino, kiek pati labai norėjau. Man tėvai 18 metų proga sukūrė filmuką, kuriame buvo užfiksuoti kadrai, kaip dainuoju vaikystėje. Labai maloniai nustebino, nes pamačiau tai, ko tikrai neprisiminiau. Man tėvai net sakydavo, kad tyloje būdavau nerami. Užleisdavo muzikos plokštelę ar kasetę ir iškart nurimdavau, užmigdavau. Kaip ir minėjau, tik pradėjusi kalbėti jau niūniavau, atkartodavau dainas.
- Gal kažkuris iš tėvų yra susijęs su muzika?
- Pas mus visa giminė muzikuoja. Ir tėtis gitara pagroja. Gal nėra kažkokie labai rimti muzikantai. Bet visi kažkiek yra prisilietę prie muzikos – tai faktas. Ir iš mamos, ir iš tėčio pusės.
- Turi du brolius. Ar neskriausdavo?
- Aišku, vaikystėje visi draugiškai ir pasimušdavome (juokiasi – aut. past.). Jie buvo vyresni, todėl tikiu, kad jiems šiek tiek ir įkyrėdavau. Ir kai liepdavo mane prižiūrėti, tai, greičiausia, nebūdavo labai patenkinti. Bet broliai yra mano gyvenime labai didelė atrama. Labai didelis autoritetas. Patarimų ar pagalbos, tai kreipiuosi į brolius. Nuo vaikystės jie palikę labai gerą įspūdį.
Plačiau apie E. Jurgaitytės modelio karjerą ir išskirtiniai kadrai iš "Smode" fotosesijos: čia!
- Kokie prisiminimai iš pirmojo pasirodymo scenoje?
- Pirmajame konkurse pavyko laimėti pagrindinį prizą. Pamenu, kad gavau tokią didelę pliušinę beždžionę. Tas žaislas buvo didesnis už mane. Iki šiol turiu. Pamenu, kad vos panešiau. Labai gilus prisiminimas.
- Kokia buvo tavo pirmoji daina?
- Mano pirmoji muzikos mokytoja parašė dainą apie mane pavadinimu „Mergytė“. Ten buvo žodžiai, kad aš labai maža mergytė, jog labai prašau jūsų ploti. Buvo apie mane daina.
- Kuo būdama maža mergaite svajojai tapti, kai užaugsi?
- Mano vaikystės svajonės buvo nuo veterinarės iki astronomės, pilotės. Aišku, su muzika viskas. Muzikuojanti pilotė, muzikuojanti veterinarė (juokiasi – aut. past.). Visą laiką norėjau labai daug ką išbandyti. Ir dabar dar labai daug svajonių turiu. Myliu labai gyvūnėlius, nes norėjau juos gydyti. Man labai patinka astronomija. Galiu išeiti ir žiūrėti į žvaigždes. Miške augusi, dangus labai ryškiai matosi, todėl tikras malonumas. Aišku, šiuo metu pagrindinis klausimas – ką reikės studijuoti.
- Paminėjai, kad labai myli gyvūnus. Ką augini pati?
- Dabar turiu kačiuką. Jis atklydo pas mus netikėtai prieš metus per Kalėdas. Gal buvo išmestas ar pabėgo. Buvo su antkakliu, prisiglaudė mūsų kieme. Priėmėme ir labai juo džiaugiamės. Vaikystėje turėjau šuniuką, vokiečių aviganį. Labai labai jį mylėjau. Prieš dvejus metus jo netekome. Pamenu, kaip daug vaikščiodavome po mišką. Tik patys geriausi prisiminimai.
- Artėja sprendimas dėl studijų krypties. Kur linksta širdis?
- Blaškausi. Galvoju stoti kažkur kas susiję su matematika. Labai patinka šis mokslas. Žinoma, muzikuoti tikrai niekada nenustosiu, nes visada yra kur tobulėti. Reikia labai stengtis, kitaip nebus rezultato. Muzika vis tiek liks mano gyvenime. Bet šiuo metu dar negaliu pasakyti tiksliai, ką studijuosiu.
- Lietuva puikiai prisimena plačiai besišypsančią mergaitę su dviem kasytėmis. Ar dar sugrįžti į tą šlovingą „Eurovizijos“ vakarą?
- Aišku, kad sugrįžtu. Tai buvo vienas laimingiausių vakarų mano gyvenime. Ne todėl, kad laimėjau trečią vietą. Bet jūs net neįsivaizduojate, kiek daug dirbau. Turėjau net po dvi-tris repeticijas per dieną. Viskas vyko pašėlusiu ritmu. Ir kai tas rezultatas buvo įvertintas – jaučiausi ypatingai. Tikrai, buvo neapsakomas jausmas. Šlove niekada nesimėgavau ir nesimėgausiu. Manau, kad šlovė yra labai labai tuščių žmonių reikalas. Visai kas kita, kai tu dirbi ir pasieki žmones, jų širdis – tada apima labai geras jausmas.
- Kaip pavyko susitvarkyti su staiga užgriuvusiu dėmesiu?
- Pamenu, kad sulaukiau tikrai daug dėmesio. Turėjau turus po Lietuvą, kai važinėdavau po miestus ir miestelius, daug koncertavau. Aš to labai norėjau. Kai man atsivėrė tokie keliai, kad visa Lietuva mane galėjo išgirsti, buvo nerealu. Norėjau atiduoti visą energiją tiems žmonėms. Pamenu, kad po koncerto visada eidavau bendrauti su visais vaikais, kurie atėjo. Buvo nerealus jausmas. Nelaikiau, kad esu aukščiau už kitus. Tikėjau, kad dariau gerą kitiems ir man buvo smagu, kad manęs ateidavo pasiklausyti. Man buvo suteikta nereali galimybė, kad žmonės mane išgirstų.
- Kaip pavykdavo susitvarkyti su įtampa scenoje?
- Kažkodėl dabar šiuo momentu prisimenu tik geras emocijas. Kažkokio jaudulio kaip ir nelabai buvo. Gal buvau per jauna ir nelabai supratau, ką reiškia, kad mane matys visas pasaulis. Man tai buvo tarsi žaidimas. Išėjau į sceną pasilinksminti. Man buvo žiauriai gera ir negalvojau, kad mane čia daug kas stebi. Sėmiausi iš visų energijos ir stengiausi ją atiduoti visas.
- Kaip klasės draugai priėmė tave sugrįžusią iš vaikų „Eurovizijos“?
- Pamenu, kad labai šiltai sutiko. Iš jų sulaukiau daug pagyrimų. Jie mane palaikė. Ir buvo labai gera, nes visi buvo nuoširdūs. Prisiminimai – nerealūs.
- Turi daug pačių įvairiausių muzikinių apdovanojimų. Kuris vertingiausias?
- Sunku kažką išskirti. Net du kartus buvau tapusi konkurso „Vaikų balsas“ metų atlikėja. Tai buvo įsimintiniausi mano muzikos apdovanojimai. Net negalėjau patikėti, kad man taip pasisekė. Vaikai įvertino mane ir jaučiau, kad viską darau teisingai.
- Papasakok apie tai, kaip pradėjai modelio karjerą?
- Gal labiau ne karjera, o patirtis. Prasidėjo paauglystėje, 15-16 metų sulaukiau iš kelių modelių agentūrų pasiūlymus ateiti pas juos. Taip atsidūriau vienoje iš modelių agentūrų. Man buvo pačiai labai įdomu. Išbandžiau save keliose fotosesijose. Neblogai pavyko, bent man taip sekasi (juokiasi – aut. past.).
Taip nutiko, kad 15 metų išvažiavau vasarą dviem mėnesiams į Milaną. Ką galiu pasakyti? Man labai daug davė tie du mėnesiai. Buvo visiška savarankiško gyvenimo mokykla. Ten pati turėjau viską dėliotis.
Jaučiausi atsidūrusi visiškai kitoje aplinkoje, kurios tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad man taip atsitiks. Bet tikrai nebuvo ašarų ir neskubėjau grįžti namo. Per šią kelionę labai sutvirtėjau. Įgijau labai geros patirties. Man Italija labai patiko, jos kultūra, maistas.
Labai įsiminė tie du mėnesiai. Jie buvo neapsakomi. Aišku, buvo ir sunkių akimirkų. Būdavo visko. Bet grįžau labai patenkinta. Tačiau po to pagalvojau, kad galbūt man pakanka tų kelionių, kurios susijusios su modeliais. Pamačiau, pabuvau, pajaučiau, bet vėliau supratau, kad tai gal nėra visiškai man.
Gal norėjau dar kažką naujo išbandyti. Tad toliau į tą modelių pasaulį nebelindau. Tiesa, Lietuvoje iki šiol tenka dalyvauti fotosesijose. Bet čia daugiau dėl patirties. Sekėsi, patiko, bet paragavau ir užteko.
- Kokia yra didžiausia tavo silpnybė, kuriai negaili pinigų?
- Gal net ne materialius dalykus išskirčiau. Labiausiai mėgstu leisti pinigus kelionėms. Kelionės – naujiems pojūčiams, o daiktai yra daiktai. Reikia daugiau pojūčių, kažkokios patirties. Todėl man pojūčiai yra žymiai vertingesni.
- Ar esi kritiška savo išvaizdai?
- Kai patekau į modelių pasaulį, tai man irgi teko svorį mesti, nes taip buvo pasakyta. Jaudindavausi, griežčiau prisižiūrėdavau, ką valgau. Atrodydavo, kad ateini ir jauti tiesioginę konkurenciją. Mąstydavai, kad gal kurią kitą pasirinks. Bet po kelionės į Milaną supratau, kad reikia labiau save mylėti, saugoti sveikatą ir nealinti organizmo. Žymiai naudingiau būti laimingam ir sveikam. Tuo tarpu darbas ant podiumo turi specifinių reikalavimų.
- Ką galėtum pasakyti apie moterims taikomus išvaizdos standartus?
- Labai džiugu, kad Europoje keičiasi standartai ir nebereikia tų „kauliukų“, „pagaliukų“. Juk grožis slypi ne tame. Smagu, kad vis daugiau dėmesio kreipiama į sportuojančias, dailias merginas, kurioms nereikia badauti, kad atitiktų kažkokius tai sunkiai suvokiamus standartus.
- Pakalbėkime šiek tiek apie asmeniškus dalykus. Ar prisimeni savo pirmąją mokyklinę meilę?
- (Juokiasi – aut. past.). Pasakysiu taip, kad pirmasis susižavėjimas buvo jau darželyje. Tas amžius, kai dėmesį rodantys berniukai ką nors piktą pasakydavo arba už kasų patampydavo. Visi vaikai taip elgėsi.
- O ar turi širdies draugą šiuo metu?
- Taip, turiu širdies draugą. Tikiu, kad jis yra ta tikroji meilė. Mokykloje susipažinome. Viskas yra labai gražu. Labai džiaugiuosi.
- Minėjai, kad visą laiką nori išbandyti kažką naujo. Kas šiuo metu yra tavo sąraše?
- Pasakiau sau, kad po visų egzaminų šoksiu su parašiutu. Jau išbandžiau parasparnį ir labai patiko. Tad dabar noriu laisvo kritimo pojūtį pajausti. Toks lengvas ekstremalumas labai patinka.
- Lietuva išgyvena taip vadinamą „protų nutekėjimą“. Ar tu neplanuoji išvykti iš Lietuvos?
- Kol kas tikrai ne. Išvažiuoti visada galima suspėti. O likti, aš manau, reikia. O jeigu kada nors gyvenimas pasisuks į kitą pusę, tai visada suspėsiu.
- Ar išvysime tave suaugusiųjų „Eurovizijos“ scenoje?
- Dar nedalyvavau, bet manau, kad ateis tokie metai, kai pasirodysiu. Gal ne kitais metais, bet tikrai kažkada turėčiau sudalyvauti.
