Tylą perskrodė paskutiniai švedo atlikėjo „soundchek’o“ garsai. Nekantriai pradėjau žingsniuoti po kambarį, kol šalia scenos esančiais laipteliais jau leidosi festivalio svečias iš Skandinavijos. 29-erių Mansas buvo apsirengęs pilkšvai melsva odine striuke, tamsiais džinsais, o Lietuvoje daugybę gerbėjų turinčio atlikėjo akis dengė aviatorių stiliaus akiniai.
„Mansas, malonu“, – nusiėmęs akinius ir santūriai nusišypsojęs tarė į užkulisių palapinę įžengęs atlikėjas.
Atrodai, pavargęs, – šyptelėjau.
„Tiesa, kėliausi labai anksti, bet viskas gerai“, – šypsena į mano pastabą atsakė švedų muzikos žvaigždė.
Akimis palydėti Manso koncertinio turo „Heroes“ vadybininko Oscaro, atsisėdome ant minkštasuolių.
Kaip taisyklingai reikėtų tarti tavo vardą?, – pasiteiravau.
„Mon-sas Sel-mer-lio-vas“, – skiemenį po skiemens greitakalbe išbėrė pirmą kartą Lietuvoje lankęsis vaikinas, jau po devynių valandų privertęs šėlioti tūkstantinę festivalio žiūrovų minią.
Geriausios pokalbio akimirkos– tv3.lt vaizdo interviu:
Pokalbį, kurį fiksavo ir televizijos kameros (jokios įtampos), pradėjau klausimu apie rytinę švedo nuotrauką, papuoštą užrašu: „4:30 ryto, nušaukite mane“. Besišypsantį veidą, kurį čia pat nudažė raudonis, Mansas užsidengė rankomis. „Buvau toks pavargęs. Stokholme kasmet vyksta didžiulis „Gay Pride“ renginys. Ten surengiau savo pasirodymą, namo grįžau apie pirmą valandą nakties. Dar nebuvo taip vėlu, tačiau vis tiek – atsikelti 4 ryto… Nesu ryto žmogus (šypsosi)“.
Pamenu, kai kalbėjomės pirmą kartą, minėjai, kad tau yra labai sunku atsikelti rytais. O kaip tėvams pavykdavo tave prikelti iš lovos, kai ėjai į darželį, mokyklą?, – paklausiau.
„Daugybę metų, iki kol man nesukako 10-11, mano tėtis, tiesą sakant, mane paimdavo iš lovos ir nunešdavo žemyn prie pusryčių stalo, ant sofos. Tai buvo vienintelis būdas, kuriuo mano tėvai sugebėdavo mane prikelti“, – patikino Mansas.
Koks, šimtus dailiosios lyties atstovių širdžių užkariavęs atlikėjas, kurį iki šiol juokina jam klijuojama sekso simbolio etiketė, buvo paauglystėje? Į klausimą Mansas atsakė kuklia šypsena. „Buvau labai drovus. Nebuvau toks komunikabilus. Pamenu, kad mama visuomet mane lydėdavo į mokyklos organizuojamas stovyklas, kadangi norėjo būti tikra, ar turėsiu draugų ir neliksiu vienas“.
O ką švedų muzikos žvaigždė galėtų papasakoti apie maištingą paauglystės periodą? Lundo mieste, chirurgo ir universiteto profesorės šeimoje užaugęs 29-erių vaikinas buvo atviras – jis irgi vesdavo iš proto savo tėvus, kol šie kartą nepateikė jam ultimatumo. „Nebuvau maištautojas, kol man nesukako 16-17 metų. Daug laiko praleisdavau mūsų namo rūsyje. Ten lankydavosi ir mano draugai. Niekuomet nesitvarkydavau bei daug nekalbėdavau su savo tėvais. Mano mama labai supyko ir galiausiai pasakė: gerai, aš uždarau rūsį, jeigu tu nesitvarkai ir neateini pietauti su mumis bent tris kartus per savaitę. Tai atrodo racionalu, žvelgiant į praeitį iš dabartinės perspektyvos. Tačiau savo tėvų aš nepaklausiau. Ir jie iš tiesų uždarė rūsį. Užrakino duris. Kitą dieną aš jas išspyriau“, – tramdydamas juoką tarė vaikinas.
Išplėčiau akis ir nustebusiu balsu perklausiau, ar teisingai supratau paauglystės istorijos atomazgą. Akivaizdžiai pralinksmintas nuoširdžios mano reakcijos, Mansas pradėjo saldžiai kvatotis. „Taip. Tai pirmos ir vienintelės durys, kurias kada nors išlaužiau. Buvo gera. Kelioms sekundėms. Paskui mane graužė sąžinė, stengiausi duris priklijuoti atgal“, – atviravo atlikėjas.
Ar tau pavyko?, – norėdama išgirsti, kas buvo toliau, paklausiau.
„Ne, nepavyko“, – šypsodamasis patikino Mansas.
Ar ši, maišto prieš tėvų nustatytą tvarką forma, yra vienas gėdingiausių, tačiau šypseną iki šiol sukeliančių paauglystės poelgių?, – paklausiau, pritardama, kad durų incidentas, švelniai tariant, kelia šypseną.
„Taip, durys iš tiesų juokinga. Kvailų poelgių – daugybė. Aš niekuomet nebijojau apsijuokti“, – slėpdamas šypseną ir mesdamas kiek sutrikusį žvilgsnį į savo džinsus ištarė švedas. – Pavyzdžiui, ir dabar. Ką tik supratau, kad turiu skylę kelnėse“, – nuraudęs ir netverdamas juoko, tačiau drąsiai žvelgdamas į kamerą tarė Mansas. –Tai buvo pakankamai gėdinga. Gerai atrodo, tiesa?“, – nukreipęs tiriamą žvilgsnį į mane paklausė svečias iš šiaurės.
Stengiuosi ten nežiūrėti, – nukreipdama žvilgsnį į klausimus ir neslėpdama raudoniu papuošto veido atsakiau.
Po kelių minučių, sutramdę ir kūrybinę komandą apėmusią juoko bangą, tęsėme pokalbį. Su draugais kartą juokavome, kad švedai yra gimę su grupės „ABBA“ DNR kraujyje.., – pradėjau mintį.
„Manau, mes turime gilias tradicijas, kuriomis galime didžiuotis. Pradedant nuo „ABBA“, kuri įkvėpė daugybę atlikėjų ir dainų kūrėjų. Mes taip pat esame pakankamai stiprūs, reklamuodami savo dainų kūrėjus, turime daugybę dainų kūrimo mokyklų, tad, mano manymu, Švedija yra gera platforma atlikėjams ir muzikantams“.
Kada supratai, kad desperatiškai nori būti atlikėju ir stovėti ant scenos?
„Dainavau visą savo gyvenimą. Tą daryti visuomet vertė mano mama. Ir lankyti pianino pamokas, kurių nekenčiau. Bet tuomet pradėjau lankyti gitaros pamokas, kurios buvo kur kas smagesnės. Pamenu, visuomet dalyvaudavau mokyklos renginiuose ir kartą, kai buvau septintoje klasėje, rengėme šou, kuriame atlikau Ronano Keatingo kūrinį „When You Say Nothing At All“. Po pasirodymo prie manęs priėjo dvi merginos, kurios buvo 2-3 metais vyresnės ir pasakė – paskambink mums po dešimties metų (juokiasi). Ir tai buvo akimirka, kai suvokiau, oooo taiiippp...“.
Ar joms paskambinai?, – stebėdama vis labiau linksmėjantį Manso veidą pasiteiravau.
„Ne, atsiprašau“, – nusijuokė jis, tačiau jau po akimirkos surimtėjo ir pridūrė, kad tą dieną suvokė norintis savo ateitį sieti su muzika.
Kai vaikinui buvo aštuoniolika, jis pirmą kartą dalyvavo realybės šou „Idol“ atrankoje. Savo pasirodymą viename populiariausių Švedijos realybės šou Mansas atskleidė vertinantis labai kritiškai, tad kokį patarimą, jau daugiau nei dešimtmetį Švedijos pramogų pasaulyje besisukantis atlikėjas, duotų aštuoniolikmečiui sau? „Susikaupk žmogau. Susikaupk. Tuo metu pirmą kartą atvykau į Stokholmą ir buvau taip sužavėtas visko, kas vyksta mieste, kad pamiršau patį konkursą. Ir nebuvau susikoncentravęs. Dainavau šūdinai, negalėjau surengti normalaus pasirodymo, tad vis dar jaučiu didžiulę gėdą, žiūrėdamas į tuos šou. Projekte likau penktas, kas buvo, sakyčiau, mažytis stebuklas“, – neslėpė muzikos žvaigždė.
Atlikėjas patikino, nors Švedijos sostinėje gyvena jau dešimtmetį, save iki šiol vadina „kaimo vaiku“. „Visuomet pasiilgstu kaimo. Nusipirkau vasarnamį, kuris yra penkiolika minučių kelio nuo Stokholmo, važiuojant automobiliu. Mėgstu leisti laiką ten ir tiesiog statyti įvairius dalykus“, – naujos aistros neslėpė Mansas.
Minėjai statybas, tad ar galiu tave pavadinti „viską pasidaryk pats“ vaikinu?
„Toks anksčiau nebuvau, bet dabar labai stengiuosi. Štai dėl ko mano rankos atrodo štai taip“, – rodydamas į apibraižytus pirštus tarė švedas. Atidžiau įsižiūrėjau į atlikėjo rankas, kol jis pasakojo apie itin skausmingą nykščio traumą. „Elektrinį atsuktuvą netyčia nukreipiau į nykštį. Pragariškai skaudėjo“, – čia pat Manso veidą papuošė šypsena. – „Nors ir nejaučiu piršto, gydytojai sako, kad man jau geriau“.
„Blic“ interviu:
Ar tau reikia asmens sargybinio?
Kartais. Priklausomai nuo to, kur esu. Visur, kur yra daugiau žmonių, taip.
Ar dainuoji duše?
Švilpauju duše. Melodijas, kurias nesenai būnu išgirdęs.
Kas tave labiausiai erzina per koncertus?
Tikriausiai... O taip! Tai žmonės, kurie stovi ar sėdi priekinėse eilėse, užsikimšę ausis ir galvojantys, kad viskas aplink juos yra pernelyg triukšminga. Tokių žmonių Švedijoje yra. Sakyčiau, kad jeigu tau atrodo, jog garsas yra pernelyg didžiulis, tu neturėtum stovėti pačiame priekyje, bet žmonės Švedijoje taip elgiasi.
Ar kada nors buvai susižavėjęs garsenybėmis?
Tikrai taip. Esu didžiulis teniso gerbėjas. Šį žaidimą žaidžiu visą savo gyvenimą ir visuomet, kai sutinku žinomą teniso profesionalą, negaliu nuslėpti beprotiško susižavėjimo.
Pasirink pusę: Andy Murray’us ar Rogeris Federeris?
Esu Rogerio Federerio gerbėjas. Manau, kad jis yra geriausias, tačiau dabar vienas iš artimiausių mano draugų yra Andy Murray’aus treneris, tad turiu palaikyti ir jo pusę.
Ką pakviestum į svajonių pasimatymą?
Visuomet sakiau – Natali Portman. Manau, kad ji yra labai graži.
Paskutinė vakarienė žemėje. Galbūt, pica? Kiek žinau, esi šio patiekalo gerbėjas.
Esu didžiulis picos gerbėjas.
Ar jie čia turi picų?
Ne, deja (šypsosi). Taip, tikriausiai pasirinkčiau picą. Su krevetėmis. Ir česnaku. Daugybe česnako.
Ar čia yra česnako?
Ne (juokiasi).
Kur rastume tave per tavo laisvadienį?
Būčiau savo vasarnamyje. Tiesiog pjaučiau veją, meistraučiau stalą arba leisčiau laiką su savo šunimi.
Kas įrašyta tavo gyvenimo darbų sąraše?
Norėčiau nusifilmuoti filme. Niekuomet nevaidinau tokio formato projekte. Norėčiau šokti su guma. Kas dar ten yra... Tarptautinis turas. Šiuo metu esu europiniame ture ir tikiuosi, kad viskas tik gerės.
Pats keisčiausias reikalavimas, kurį pateikei koncertų, festivalių organizatoriams? Berods, užsiminei norintis persirengimo kambaryje turėti keistą pieno produktą...
Taip, ir organizatoriai man jį gavo. Kvatojomės, kai jį išvydome. Tai šalutinis, sveikas produktas, liekantis po pieno gamybos proceso. Šis gaminys yra labai madingas Švedijoje ir visi, kurie nori būti sveiki, jį vartoja, kadangi jame nėra angliavandenių. Taip pat turime alaus ir vyno, „M&M’s“ saldainiukų bei imbiero.
