Dabar ne pats geriausias laikas klausti, ką reiškia pavadinimas „Snoras“.
Kada bankas maždaug prieš 19 metų atsirado Lietuvoje, pamenu, savininkai ar valdytojai aiškino, kad pavadinimas susijęs su skandinavų mitologija.
Internetas ir žodynai rodo, kad snor reiškia ne vien snarglį, kaip teigia kai kurie komentatoriai. Snorr – turtus olose kaupiantis nykštukas. Kartu tai vyriškas ir moteriškas vardas (Snor, Snorri, Snorra) kurio šaknis senosiose skandinavų kalbose reiškia kovą, taip pat greitą, žaibišką judesį. O angliškai to snore reiškia knarkti.
Iš tų reikšmių galima sukurti visokiausių pažaidimų žodžiais.
Štai nykštukas Snorras, prisikaupęs įtartinos kilmės kapitalo, vykdė kažkokius mįslingus greitus judesius, o Lietuvos valdžia knarkė, knarkė, bet paskui pasielgė žaibiškai – tą nykštuką tiktai capt už rankelės! Ir paskui užmušė.
Pergalė kainuoja
Žaidimai žodžiais linksmina, bet pažaidus norisi suprasti procesų esmę.
Kai kas labai skausmingai reaguoja, kada kritikuojami valdžios veiksmai „Snoro“ atžvilgiu. Išties, kol nėra kitų įrodytų versijų, valdžiai reikia taikyti nekaltumo prezumpciją – ji veikė gindama viešąjį interesą. Tik tiek.
Prileidę, kad valdžia gera, galime pereiti prie jos veiksmų analizės.
Jau apžvelgiamas žaibiško karo su „Snoru“ laukas, skaičiuojami nuostoliai. Daug kalbėta apie fizinių asmenų indėlius, tačiau „Snore“ įstrigo ir įmonių pinigai.
Pasak ūkio ministro Rimanto Žyliaus „Snore“ sąskaitų turėjo apie 900 šalyje veikiančių įmonių. Jis perspėja, kad apie 30 Lietuvos įmonių gali iškilti bankroto pavojus – „jeigu įmonės ar akcininkai nesiimtų papildomų priemonių užtikrinti mokumą“.
Valdžios pradiniais skaičiavimais, apdrausta Lietuvos įmonių „Snore“ laikytų pinigų suma siekia 260 mln. litų, o neapdrausti ir galimai būsiantys prarasti pinigai sudaro nei daug, nei mažai – 240 mln. litų.
Galvojama, kaip šelpti „nukentėjusius nuo karo“. Ant bankroto slenksčio atsidūrusioms nemokioms įmonėms Valstybinė mokesčių inspekcija ir „Sodra“ atseit turėtų sudaryti galimybę nukelti mokesčių mokėjimus be delspinigių. Įmonėms žadama teikti pagalbą ir persikredituojant (suprask – valdžia siūlys jei ne pigius, tai gal bent jau valstybės garantuotus kreditus).
„Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas sakė Lietuvos televizijai, kad, jo vertinimu, bankrotai gali palikti be darbo iki 30 tūkst. žmonių ir sumažinti bendrąjį vidaus produktą 1-2 procentais.
Juda kruta ir žaibiškos operacijos pargriauti užsieniečiai. Kol kas pranešta apie kelias užsienio kompanijos, kurios, nesulaukusios banko „Snoras“ veiklos atnaujinimo, pradėjo investicinius ginčus su mūsų vyriausybe. Tarptautinių kompanijų „TotalChem Trading S.A.“ ir „Altraco Chemicals Ltd.“, užsiimančių cheminių produktų gamyba ir prekyba, advokatai įteikė pretenziją vyriausybei – pradėjo pasirengimą arbitražo teismui. Taip siekiama apsaugoti daugiau kaip 2 mln. JAV dolerių įmonių apyvartinių lėšų einamosiose sąskaitose.
„Draugiška ugnis“, arba netyčinė žmogžudystė
Savų ugnį į savus anglosaksai vadina friendly fire – „draugiška ugnimi“. Taip, matyt, norima sušvelninti netyčinių nuostolių tragizmą. Anglosaksai šneka apie collateral damage – „netiesioginius nuostolius“, kada vykdant „humanitarinę taikos operaciją“ žūva nekuo dėti civiliai (tai dažnai nutinka, kada lėktuvai-robotai medžioja teroristus).
Lietuvos žaibo karas su „Snoru“ patiesė ir „Latvijas Krajbanka“ – tai „netiesioginiai nuostoliai“ nuo lietuvių „draugiškos ugnies“.
Pirmoji reikšmingesnė nuomonė apie „Snoro“ reikalus anglosaksų pusėje išsakyta savaitraštyje „The Economist“ (tai reiškia, kad pasakyta visam pasauliui). Parašyta ir apie Latviją, kurios pareigūnai esą sutrikę – jei būtų buvę laiku įspėti, būtų galėję sustabdyti „Krajbanka“ veiklą iki tol, kol iš banko išplaukė pinigai. Latviai klausia, kodėl Lietuva praeityje leido „Snorui“ taip lengvai veikti .
Kaimynai ėmė spausti Lietuvą aukščiausiu lygiu: Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius Lietuvos ambasadoriui Rygoje Ričardui Degučiui aiškino, kad „Latvijas Krajbanka“ reikalai išskirtinai svarbūs daugeliui Latvijos gyventojų, valstybinėms ir savivaldybių įstaigoms, kurios turi sąskaitas šiame banke. Ministras ragino Lietuvos Vyriausybę nedelsiant pateikti informacijos apie tai, kas bus daroma su „Snoro“ valdomu „Latvijas Krajbanka“.
Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis lapkričio 25 d. atidėjo tądien numatytą susitikimą su Andriumi Kubiliumi. V. Dombrovskis pareiškė negalįs atvykti į Visaginą, nes užsiima „Latvijas Krajbanka“ krizės vadyba. Diplomatijos kalba tai reiškia – aš rūpinuosi nukentėjusiais nuo tavo „draugiškos ugnies“, o ką darai tu?
A.Kubiliui reikėtų ne tiek daryti, kiek susimokėti: Latvija norėtų iš Lietuvos maždaug pusės milijardo litų – tiek reikia, kad „Krajbanka“ iškart nesužlugtų.
Galima grubiai apskaičiuoti pradinę žaibo karo su „Snoru“ kainą: fizinių asmenų indėliams kompensuoti reikia papildomų 2,5 mlrd. Lt, kurių nėra indėlių draudimo fonde, latviai prašo pusės milijardo litų, neapdrausta ketvirtis milijardo litų įmonių lėšų, ir tai gresia bankrotais – taigi nedarbu ir bedarbių pašalpomis, kurios užguls mokesčių mokėtojus. Lyg ir suskaičiavome arti 4 mlrd. Lt.
Kokie vagių motyvai?
Štai ką pranešė A. Kubilius: „Po administratoriaus atlikto tyrimo, ką ir Lietuvos banko vadovas labai aiškiai įvardijo, kad „Snoras“ realiai savo veikloje kažin ar galėjo būti vadinamas tikru banku. Yra labai daug požymių iš to, kas šiandien žinoma, kad tai buvo labiau galimai nusikalstamų finansinių, machinacinių operacijų įstaiga, tam tikra prasme apgaulingai viliojusi indėlininkus ir jų pinigus įvairiais, pusiau „piramidiniais“ būdais, naudojusi akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko bei susijusių asmenų finansinių operacijų finansavimui“.
Premjeras nepažodžiui atkartoja, kas parašyta viename iš Rusijos „visažinių“ portalų. Bet tai nereiškia, kad versija neteisinga.
Londono teismo paleistieji už užstatus V.Antonovas ir R.Baranauskas, tikėkimės, atras kažkokių paaiškinimų, kur dingo maždaug 1 mlrd. eurų „Snoro“ turto. Paaiškins, kodėl, būdami lyg ir patyrę verslininkai, jie elgėsi kaip vagys pradinukai – kažkur pradangino milžiniškas sumas, tačiau nepabėgo, nepasislėpė ir galiausiai buvo suimti.
Europos „treniruoklis“
Belaukiant, kol bus sudėlioti taškai bent jau ant dalies „i“, galima padaryti pradines išvadas.
Lietuva, nors ir labai nukentėjusi dėl pasaulinės finansų krizės, iki šiol jautėsi gana rami dėl savo bankų. „Snoro“ krizė parodė, ką reiškia savaiminis ar valdžios išprovokuotas (tyrimai, tikėkimės, tai parodys) banko bankrotas.
Graikija dabar gelbėjama ne tiek dėl jos pačios, kiek dėl ja kreditavusių bankų – tos šalies nemokumas kelia grėsmę Italijos ir Prancūzijos finansų įstaigoms, turinčioms daug Graikijos obligacijų. Bręstantis Italijos nemokumas stumia į pavojų jau ir Vokietijos bankus. Ir tai, tikėkimės, daugumoje ne „snorai“ – kitaip tariant, tai bankai, kurie nepažeidžia įstatymų.
Kita „Snoro“ pamoka Lietuvai – taupyk netaupęs, bet nenumatytos aplinkybės gali nuvaryti į bankrotą pačią valstybę. Dabar reikės iš kažkur (ir, matyt, nepigiai) prasimanyti mažiausiai 2,5 mlrd. Lt. Sugriuvus daugiau bankų, vyriausybę užgultų didesnė įsipareigojimų našta.
Svarbiausia išvada, kurią turėtų padaryti valdantieji – finansų priežiūros institucijos valstybės saugumui svarbesnės už kariuomenę ir specialiąsias tarnybas. Bene pagrindinis savų ir užsienio ekspertų išsakomas priekaištas Lietuvai – žaibo karas prieš „Snorą“ pradėtas per vėlai.
Pasak žiniasklaidos, kalbėdamas su BNS, The „Economist" apžvalgininkas Edwardas Lucasas, „Snoro“ atvejį įvertino kaip labai blogą epizodą Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavime ir nusistebėjo: „Jei Latvija ir Lietuva netgi negali išspręsti situacijos dėl blogo banko, kaip po galais jos gali kartu pastatyti atominę elektrinę“.
Branduolinės varžybos
Ekonomikoje viskas susiję ir viskas kainuoja. E. Lucaso repliką galima išplėtoti.
Pranešta, kad Lenkija apsisprendė statyti atominę elektrinę (AE) prie Baltijos jūros. Dėl statybos pradžios nėra galutinai nuspręsta – daugmaž tik dėl vietos.
Ar tai nereiškia kažkokių nelabai viešintų Lietuvos diplomatinių pastangų pralaimėjimo?
A.Kubilius iki šiol visus tikino, kad Lenkija nepirks statomos Kaliningrado AE energijos, nes... nepirks ir tiek. Dabar Lenkija siunčia signalą, kad įsijungia į AE statybos varžybas.
Tai nėra naujiena – Lenkija savo planus deklaravo 2008 m. Bet kalbant apie būsimą Visagino AE mūsų valdžios atstovai konkurentais įvardydavo rusus ir baltarusius, ir vis aiškindavo, kad jie nerimti.
Dabar statyti AE pažadėjo ir lenkai. Ar A.Kubilius pasakys, kad tai politinis šantažas? Taip jis vertino rusų ir baltarusių kėslus.
Politiniu šantažu nepavadinsi ir Europos Komisijos nenoro skirti visų Lietuvos prašomų lėšų Ignalinos AE uždarymui (prašoma iki 2017 m. 770 mln. eurų, duoda 210 mln.).
„Snoro“ reikalai yra gera proga pasakyti mūsų valdžiai – gal jūs iškabinkite dėl šio banko prisvilusią košę ir išmokite viešųjų ryšių bei vidinės komunikacijos pamokas. Nes gigantiškų energetinių projektų žlugimas – ypač, jeigu jie įsibėgės – bus ne mažas ir pergalingas, bet didelis ir pražūtingas karas.
