Euro zonos šalių strategija „gyvenk šia diena“ priėjo liepto galą. Graikijos bėdos nėra opiausia problema, didesnė bėda ta, kad šalys į euro zoną stojo jau turėdamos dideles skolas arba, kitaip tariant, Europą purtanti skolų krizė buvo tarsi užprogramuota.
Jungdamosios į euro zoną šalys neteko galimybės pačios spausdinti pinigus, tačiau joms buvo suteikta proga pigiau skolintis.
„Tos šalys, kurios daugiausiai naudojo pinigų spausdinimo mechanizmą dar prieš įsivesdamos eurą, dabar kenčia nuo skolų labiausiai“, – surengtoje diskusijoje apie valstybių skolas pastebėjo „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Graikai niekada netaupė
Anot ekonomisto, Graikija niekada nesilaikė euro zonos žaidimo taisyklių, ji jau įsivesdama eurą turėjo neigiamą pajamų ir išlaidų balansą. Taisykles neišlaidauti ir gyventi pagal savo galimybes apėjo ir daugelis kitų didžiųjų Europos ekonomikų. To pasekmė – milžiniškos skolos.
„Europos Sąjungos problema – identiteto krizė. Visada buvo mėtomasi tarp solidarumo ir konkurencingumo. Stojant į ES buvo manoma, kad Lietuva metams bėgant pasieks vokiečių lygį, tačiau ilgainiui nuo solidarumo vis labiau tolstama ir mąstoma apie kiekvienos iš šalių konkurencingumą“, – kalbėjo ekonomistas.
Graikija – vienas taikliausių pavyzdžių. Šalis ištisą dešimtmetį sugebėjo gyventi taip, kad daugiau išleisdavo nei pati pagamindavo. Įstojusi į euro zoną, ji prarado konkurencingumą ir toliau augino savo skolas.
Tuo tarpu Vokietijos situacija, atėjus į euro zoną, pasikeitė atvirkštine seka –šalies ekonomika pradėjo kilti, nes pinigai pradėjo plaukti iš pietų šalių. To priežastis – geresnė pramonė, valdžios neišlaidavimas.
„Graikų klaida buvo ta, kad jie tikėjosi, jog jų skolą suvalgys infliacija, tačiau dabar to tikėtis nevertėtų. Kitos šalys jaučia moralinę atsakomybę padėti, nes euro zonos taisyklių nesilaikė net tik pati Graikija, bet ir Vokietija ar Prancūzija. Tokios strategijos kaip graikai mes negalime imtis, nes esame per maži, kad mus gelbėtų. Graikija jau yra euro zonos šalis, jos ekonomika kur kas didesnė. Jeigu Graikija bankrutuotų, tai būtų labiau ne pačios Graikijos problema, o tų investuotojų, kurie nusipirko jos skolų obligacijas“, – sakė Ž. Mauricas.
Lietuva – energetikos įkaitė
Tuo tarpu kalbėdamas apie Lietuvą, ekonomistas pabrėžė, kad Lietuvos galvos skausmas turėtų būti ne tik augančios skolos, bet ir didžiulė priklausomybė nuo Rusijos dujų rinkos.
„Esame energetinės politikos įkaitai. Didžiąją dalį importo – sudaro žaliavos. Jeigu naftos ir dujų kainos pakiltų du kartus, iš mūsų vėl bėgtų pinigai, skirtumą turėtume dengti skolindamiesi. Pinigus skolinamės iš Vakarų, atiduodame Rytams. Mūsų šalis nesiima jokių apsisaugojimo priemonių. Tarsi stovime atvirame lauke ir jei dujų kaina kyla, visą riziką prisiimame sau – su skolomis liekame prie suskilusios geldos“, – dėstė ekonomistas.
Tam tikra prasme Lietuvą, anot jo, gelbsti emigrantų siunčiami pinigai, kurie turi didelę įtaką valstybės lėšų balansui. „Bėda yra ta, kad emigrantai išvažiuodami valstybės skolos neišsiveža“, – pusiau rimtai, pusiau juokais pastebėjo „Nordea“ atstovas.
Vaistai Europai
„Vokietija turi daugiau vartoti, arba mažiau gaminti. Ji mažiau gaminti nesutiks, belieka tik daugiau vartoti. Panaši dilema yra ir su pietų šalimis – jos turėtų mažiau vartoti, daugiau gaminti, tačiau vėlgi mažiau vartoti jos nenori“, – sakė Ž. Mauricas.
Lietuvos problema, pasak ekonomisto, panaši į pietų šalių bėdas – mes per mažai gaminame. „Susiveržti labiau diržų irgi nelabai galime, nes esame priversti energetinius išteklius importuoti. Ateityje tai gali labai pavojingai baigtis, nes gali ateiti toks momentas, kad paprasčiausiai negalėsime susimokėti. Yra dvi išeitys – arba skolintis, arba parduoti valstybinį turtą“, – tvirtino jis.
