Europos šalių pasirinkimai yra įvairūs. Finansinių sunkumų slegiamos valstybės atsigręžia į tarptautinius kreditorius. Skolų krizių pasekmė – socialinės problemos. Jeigu ES siekia grįžti prie savo pamatinių vertybių, metas partneriams bendradarbiauti, o ne kurstyti konfliktus. Apskritai, Europos integracija – darnus, tvarkingas ir teisingas procesas, apimantis daug svarbių priemonių ir išteklių. Šiame kontekste verta paminėti ES struktūrinius ir sanglaudos fondus. Vis dėlto užsitęsusi ekonominė krizė pakeitė daugelio Europos piliečių požiūrį ir jie nėra įsitikinę ES nauda.
Tokias nuotaikas sėkmingai išnaudoja euroskeptikai ir radikaliosios partijos. Jos rinkėjų nusivylimą paverčia sėkme rinkimuose. Tai rodo ir „Syrizos“ pavyzdys Graikijoje. Šios politinės jėgos meta iššūkį ES taisyklėms ir struktūrai. Atsiranda vis daugiau skirčių ir nesusikalbėjimo, kai reikia spręsti aktualias problemas. Europoje daugėja nestabilumo, nežinomybės ir baimės. Pasaulyje vis aktualesnis saugumo klausimas. Valstybės vis labiau priklausomos vienos nuo kitų ir tai lemia ne tik bendra euro zonos valiuta. Čia svarbi tam tikra socioekonominė sąveika ir Europos institucijų dinamika.
Įvairūs mechanizmai skirti euro zonos finansiniam stabilumui apsaugoti. Jie nėra dominavimo ar konfrontacijos instrumentai. Svarbu suprasti, kad vienos bloko šalies bankrotas neigiamai atsilieptų ir kitoms. Finansinės pagalbos jau prireikė Graikijai, Portugalijai, Kiprui bei Airijai ir ši buvo suteikta. Tarpusavio priklausomybė ir su ja susijusi atsakomybė yra neišvengiamos. Jas nukreipus tinkama linkme būtų galima siekti stabilumo ir ūkio plėtros tvarumo. Juk, kaip teigia Graikijos premjeras Alexis Tsipras, Europa yra erdvė deryboms ir kompromisams.
Pagal 2015 m. vasario 28 d. portalo http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
