Prezidentei svarstant, ar pasirašyti šią kontraversišką pieno subjektų santykius reguliuojančio įstatymo pataisą, nustatančią minimalias pieno supirkimo kainas, už kurią ypatingos skubos tvarka nubalsavo Seimas, pieno perdirbėjai jau šiurpina ūkininkus oficialiais pranešimais, grasinančiais nutraukti pieno supirkimo sutartis. Šiandieninėje krizinėje situacijoje pieno kainų reguliavimas būtų racionalus tik jei jis apimtų visą pieno pasiūlos grandinę – nuo ūkininko iki pieno supirkėjo, perdirbėjo ir galutinio prekybos tinklo antkainio. Juk panašiai kaina reguliuojama vandens, elektros, šilumos sektoriuose. Tačiau dabartinis pasiūlytas reguliavimas tik pirmojoje pieno tiekimo grandyje – tarp žalio pieno gamintojo ir supirkėjo – viso labo atsisuka prieš jautriausią ir labiausiai pažeidžiamą grandį – ūkininką, o realiai problemos neišsprendžia. Prekybos tinklų spaudžiamas perdirbėjas bus priverstas nepirkti pieno iš smulkiųjų ūkininkų.
Situacija kartojasi ir savo esme primena diskusiją dėl pieno santykius reguliuojančio įstatymo reikalingumo – kai pernai kuriant įstatymą, iš jo projekto „netyčia“ išnyko prekybininkai, toks kosmetinis santykių reguliavimas nebeteko prasmės.
Europos Parlamentas jau seniai ragina Europos Komisiją pradėti privalomą sąžiningų verslo santykių reguliavimą maisto grandinėje. Dėsiu visas pastangas, kad ši idėja taptų kūnu, bet iki tol privalome padirbėti ir savo kieme.
