Atrodo, kad kiekvieni metai prasideda grįžimu prie nelemtos tradicijos – kasmetinio Rusijos ir Ukrainos ginčo dėl energijos ir energetikos. Ginčo, kuris paliko milijonus europiečių drebėti iš šalčio praėjusią žiemą.
Šis ginčas parodo fragmentišką Europos Sąjungos (ES) energijos tiekimo sistemą ir politinio susitelkimo stygių, o tai trukdo suformuoti ilgalaikę energetikos strategiją. Energijos šaltinių diversifikavimas yra pirmas reikalingas žingsnis kuriant perspektyvią energetinio saugumo strategiją. Tai reikalauja ilgalaikio planavimo ir koordinavimo, nes reikia dešimtmečių, kad būtų įgyvendinti su infrastruktūra susiję sprendimai. Poreikis diversifikuoti tiekimą kyla iš ES priklausomybės nuo Rusijos dujų ir Rusijos noro naudoti energetiką ir energiją politiniams tikslams. Be to, Rusija kontroliuoja didžiąją dalį dujotiekių sistemos, individualiai derasi su Europos šalimis, o to rezultatas yra neproporcinga įtaka Europos dujų rinkoje. Ši sistema yra nesubalansuota ir turi būti taisoma. Nauji alternatyvūs dujotiekiai (pvz., Nabukas) turi būti nutiesti, o artimesni santykiai su kitais tiekėjais paskatinti. Nerealu siekti Rusijos dujų importo pabaigos ar Europos priklausomybės nuo jo pabaigos, bet ES gali padidinti savo pačios įtaką plėtodama alternatyvius tiekimo šaltinius.
Palikus nuošalyje bendros energetikos strategijos dėl Rusijos sukūrimą, ES turi paskatinti bendradarbiavimą su Kremliumi branduolinės politikos ir antiterorizmo klausimais, kad būtų sukurti šiltesni santykiai. Tada Europa būtų išvengusi 2006 ir 2009 metų Ukrainos ir Rusijos dujų ginčų. Kitais žodžiais tariant, ES turėtų išplėtoti politiką, pagal kurią tiekimo nutraukimas vienai šaliai narei būtų lygus tiekimo nutraukimui joms visoms. Rusijos „skaldyk ir valdyk“ strategija Europos pirkėjams suteikė šaliai pranašumo net ir nepaisant priklausomybės nuo ES, o turint omenyje pajamas iš dujų. Tačiau dabar Rusija yra rizikingoje finansinėje situacijoje. Taigi laikas ES yra palankus panaudoti savo sąlyginį stiprumą ir imtis veiksmų. Atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra turėtų būti labai svarbi integruotoje ES energetikos politikoje. Tokie resursai yra ne tik nekenksmingi aplinkai, bet ir diversifikuoja energijos tiekimą, kuriant alternatyvą, kontroliuojamą iš vidaus. Europa yra atsinaujinančios energijos plėtros centre, tačiau turi išvengti spąstų.
Tik stiprus, bendras ir turintis alternatyvų pasirinkimą Europos balsas gali nugalėti įbauginimo taktiką, kurią naudoja galingi tiekėjai. ES viduje priklausomybė nuo Rusijos dujų skiriasi, todėl nėra bendros politikos, o turėtų būti priešingai. Veikdama kartu ES galėtų apginti tas šalis nares, kurios yra labiausiai priklausomos nuo Rusijos ir pažeidžiamos. Taip nenutiko praeityje, nes ES vyriausybės siekė apginti savo individualius interesus bendro gėrio sąskaita. ES turėtų sukurti atskirą Europos struktūrą, skirtą tarptautinėms energetikos deryboms. Artimesnis Europos bendradarbiavimas suteiktų jai daugiau įtakos tariantis su tokiais tiekėjais kaip Rusija bei vartotojais – Jungtinėmis Valstijomis ir kylančiomis Azijos ekonomikomis. Taigi šiais laikais ekonominė nežinomybė verčia ES vyriausybes ieškoti galimybių bendrai energetikos politikai.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.