Tai, kad Vladimiro Putino įpėdinis Dmitrijus Medvedevas yra „Gazprom“ pirmininkas, palieka mažai galimybių, kad Kremlius energetiniame sektoriuje atgniauš geležinius gniaužtus. Vis dėlto ES ir Rusijos energetinių santykių priešprieša privalo baigtis.
Susirūpinimas dėl ES energetinio saugumo buvo paskatintas didėjančios priklausomybės nuo Rusijos. Šalies vyriausybė eliminavo užsienio kapitalą iš energetinio sektoriaus.
ES turėtų palengvinti „Gazprom“ tolesnį įsiliejimą į ES rinką ją liberalizuodama. Be to, Sąjunga privalo spausti Rusiją, kad „Gazprom“ būtų restruktūrizuota, o Rusijoje sukurtos tikros rinkos sąlygos, kad Europos kompanijos galėtų patekti į ją.
Šiuo metu „Gazprom“ vyrauja dujų gavybos rinkoje. Šios kompanijos strategija turi tris taktikas: a) kooptacija, t. y. bendradarbiavimo ir partnerystės su atitinkamomis šalimis, politiniais lyderiais ir korporacijomis palaikymas; b) pirmumo teisės pirkti užsitikrinimas; c) išskyrimas, t. y. ES skaldymas per dvišalius susitarimus su Sąjungos valstybėmis-narėmis.
Kooptacija geriausiai matyti Vokietijoje, kur partnerystė su energetikos kompanijomis ir bankais padėjo šalies vyriausybę pajungti Rusijos tikslams. Pirmumo teisę „Gazprom“ užsitikrino per daugybę įsigijimų: kompanija užėmė Turkijos rinką, išlaikė dujų rinką Ukrainoje ir pasiūlė lengvatines įėjimo į rinką sąlygas potencialioms partnerėms, tokioms kaip Italija.
Kaukaze Kremlius užkirto kelią Irano siekiams sukurti dujų tiekimo infrastruktūrą. Taip Rusija išvengė konkurencijos tiekti dujas į Europą. Kad sutrukdytų Irano tikslams, Rusija išnaudojo Armėnijos vidaus energetinį sektorių, o parama Iranui kuriant branduolinę programą padėjo išlaikyti šią šalį izoliuotą nuo Vakarų, kurie galėtų tapti potencialiais investuotojais į Irano energetinius projektus.
„Gazprom“ dominavimas yra stiprinamas Kremliaus, pradedant įvairiais susitarimais su potencialiais konkurentais, tokiais kaip Alžyras, ir baigiant nuobaudomis tokioms valstybėms kaip Ukraina ar Lietuva.
Išskyrimo taktikos pavyzdys yra „Nord Stream“ dujotiekio projektas, pasirašytas Rusijos ir Vokietijos. Šis projektas naudingas Vokietijai, bet kelia Lenkijos ir Baltijos valstybių pasipiktinimą.
Kol „Gazprom“ galimybės užtikrinti dujų tiekimą lieka neaiškios, Europa negali žinoti, ar jos pagrindinis tiekėjas skiria pakankamai pinigų, kad išnaudotų energetinių išteklių rezervą. Kremliaus politinė kova dėl Rusijos energetinio sektoriaus kontrolės sumažino vietinės dujų ir naftos gavybos rodiklius. Kompanija „Gazprom“ negali būti Europos partnerė, jei neinvestuoja į savo pačios infrastruktūrą.
Jei būtų ieškoma daugiau energetinių išteklių tiekimo šaltinių, daugiau investuojama į suskystintąsias gamtines dujas, būtų skatinama įgyvendinti „Nabucco“ projektą ir Viduržemio jūros baseino šalys bendradarbiautų, tai padidintų Europos energetinį saugumą.
Pagal http://www.project-syndicate.org/ parengė Kristina Puleikytė
