„Elitų Europa – kas tai?“ – mėgina nuspėti ne vienas. „Ar aš priklausau elitui, jeigu esu europietis?“ – retoriškai klausia kitas. „Kodėl elitai, o ne elitas, kiek jų yra“? – teiraujasi lituanistai, kurie ne per seniausiai leido vartoti elitų terminą daugiskaitos forma. Į visus šiuos klausimus atsako knygos „Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas“ kelia daug klausimų. autoriai prof. dr. Irmina Matonytė ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vaidas Morkevičius.
Autoriai nagrinėja nacionalinius Europos Sąjungos (ES) valstybių elitus ir jų požiūrius į ES ir europietiškumą. Knyga parengta pagal tarptautinio politikos mokslų tyrimo „IntUne: Integruoti ar vieningi? Pilietybės paieškos vis artimesnėje Europoje“, vykdyto daugelyje ES šalių, duomenis. KTU mokslininkas teigia, kad elitų grupės turi daug įvairių skirtumų, tačiau jas vienija bendras bruožas – elitai žino, kad turi galią priimti sprendimus.
Skirtingi elitų tipai ir jų požiūriai
„Vieno elito nėra – yra skirtingos elitų grupės, kurios tarp savęs nėra vienodos, tačiau tam tikrai sričiai konkreti elitų grupė turi didesnę įtaką nei kita“, – teigia V. Morkevičius. Knygoje išskirti penki pagrindiniai elitų segmentai: politinis, kuris turi daugiausiai atstovų, ekonominis, profsąjungų, žiniasklaidos ir socialinis elitas. Pasak mokslininko, Lietuvoje visus elitus daugiau mažiau žinome, tačiau profsąjungų elitas lietuviams yra mažiau pažįstamas, nes neturi tokios įtakos kaip, pavyzdžiui, kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse. „Įdomu tai, kad kuo europietiškesnis vienas elito segmentas, tuo europietiškesnis ir kitas. Vertinant šią paralelę, galima teigti, kad Lietuvos elitams dar reikia „temptis“ iki europietiško standarto“, – tikina mokslininkas.
Europos Sąjungą sukūrė elitai
„Europa – tai tapatybių, interesų, nuomonių, pažiūrų ir patirties kaleidoskopas. Ne veltui ir knygos pavadine naudojamas žodis „kaleidoskopas“, kuris labai gerai apibūdina, ką matome žvelgdami į Europą – besikeičiantį ir skirtingą vaizdą“, – pasakoja Vaidas Morkevičius.
Visi piliečiai skirtingi, tačiau visus vienija tai, kad esame europiečiai, o tai jungia ir stiprina. Jeigu vertintume Europą ir europiečius kaip vieną vienetą, tarkim pasaulio kontekste – rezultatas būtų vienas. Jeigu lyginame ir vertiname Europos šalis ir europiečius tarpusavyje matome, kad tam tikrose srityse esame labai panašūs į kitus europiečius, bet tam tikrais klausimais mūsų nuomonės labai skiriasi. Skirtinga nuomonė ir tam tikrų situacijų vertinimai kyla iš to, kad, pavyzdžiui, Rytų Europos šalių istorija ir patirtis skiriasi nuo Vakarų.
Verta paminėti, kad būtent elitas sukūrė ES ir rūpinasi jos išsaugojimu. Tyrimas netiesiogiai atkleidė ir tai, kad jeigu elitas pradeda mažiau palaikyti ES idėją, tada Sąjunga pradeda „braškėti“. „Jeigu Jungtinės Karalystės premjeras Deividas Kameronas pasako kokią nors anti-europietišką kalbą, tuomet tuo pasinaudodamos euroskeptikų grupės ima labiau reikštis visuomenėje ir taip kursto nepasitekėjimą ES“, – pavyzdžiu dalinasi V. Morkevičius.
Svarbiausias bendrumas – visi esame europiečiai
Bendro elitų požiūrio Europoje nėra, yra skirtingi segmentai, skirtingos šalys, istorijos. Visa tai lemia, kad į Europą ir Europos Sąjungą, jos veiklą, žiūrima skirtingai, nėra vienodos nuomonės. Galbūt labiausiai europiečių nuomonė sutampa klausimu, kas svarbu būnant europiečiu. Pasirodo, kad svarbiausi visiems europiečiams bruožai, elitų nuomone, yra mokėti vieną iš ES kalbų ir pats jausmas (savivertė), kad esi europietis, priklausai ES. Taip pat manoma, kad norint būti „geru“ europiečiu, svarbu laikytis ES įstatymų, tvarkos. „Šie trys pagrindiniai dalykai – kalba, jausmas būti europiečiu ir pagarba įstatymams lemia, koks turi būti tikras europietis ir tai yra bendriausias atsakymas labiausiai jungiantis skirtingų šalių piliečius“, – konstatuoja KTU mokslininkas.
Daugiausia skirtingų nuomonių Europoje turi religingumo klausimas. Vienoms ES šalims ir jų piliečiams būti religingiems yra labai svarbu, kitiems – visiškai nesvarbu. „Šiuo klausimu nuomonės kontraversiškiausios. Dauguma Lietuvos elitų, nors Lietuva ir vadinama „Marijos žeme“, krikščionybės nelaiko svarbiu europiečio bruožu. Visgi kitos šalys krikščionybę laiko dar mažiau svarbiu veiksniu“, – tikina V. Morkevičius.
Lietuva nors ir stengiasi „lygiuotis į Vakarus“, kol kas yra panašiausia ne į kokią nors Vakarų Europos šalį, o į Vidurio ir Rytų Europos valstybes. „Lietuviai panašiai mąsto kaip Vidurio ir Rytų Europos šalių piliečiai, daugelių klausimų jų nuomonės labai panašios. Didžiausius skirtumus įžvelgti galima lyginant lietuvius su belgais, olandais, portugalais, italais ir graikais. Tai žinoma lemia tai, kad mūsų istorija yra skirtinga. „Pavyzdžiui, su Vokietija mes esame turėję kažką bendro, tad natūralu, jog tam tikrais klausimais mūsų nuomonės sutampa, o su tomis šalimis, su kuriomis mūsų nesieja bendra istorija, mąstome ir tam tikrus dalykus vertiname labai skirtingai“, – atskleidžia atlikto tyrimo rezultatus autorius.
Pavyzdžiui, iš elitų atsakymų į klausimą, ar Rusija kelia grėsmę Europai paaiškėjo, kad didžiausią grėsmę jaučia Lietuva ir Estija, o mažiausią – Portugalija. Kodėl? – todėl, kad Baltijos šalys prisimena praeitį, o Portugalijai Rusija tik labai tolima valstybė.
Lietuvos elitui kultūrinės tradicijos nėra svarbios
Pasak mokslininko, tyrimai atskleidė ir tai, kad nacionalinės ir europinės tapatybės suvokimo būdai Europoje yra beveik identiški. Viena vertus, yra tam tikri etniniai dalykai, kurių žmogus pakeisti negali – kokioje šalyje gimei, kas tavo tėvai, gimtoji kalba. Kita vertus, yra tam tikri pilietiniai dalykai, kuriuos galima keisti, įgyti. Pavyzdžiui, išmokti kitą kalbą, gerbti įstatymus, persikelti gyventi į kitą šalį, jaustis europiečiu. Čia įdomu tai, kad pavyzdžiui, jeigu lenkas mano, kad lenko tapatybei svarbu gimti Lenkijoje, turėti tėvus lenkus ir būti krikščioniu, tai yra ir panašiai galvojančių italų, pagal kuriuos tikras italas turi būti gimęs Italijoje, jo tėvai irgi turi būti italai ir jis turi būti krikščioniu.
Šiuo požiūriu Lietuvos elitams svarbiausia atrodo kalba – būnant lietuviu būtina mokėti ir lietuvių kalbą. Mažiausiai svarbu būti krikščioniu. Tačiau labiausiai tyrėjus nustebino tai, kad lietuviams nėra svarbu laikytis Lietuvos kultūrinių tradicijų. „Lyginant su kitomis šalims, kultūrinių tradicijų laikymasis kitose šalyse yra kur kas svarbesnis nei Lietuvoje. Nors Lietuva garsėja kaip turinti paveldą ir tradicijas, visgi daugumai elitų tai nepasirodė svarbu“, – teigia politikos žinovas.
Priešingai nei lietuviams, prancūzų elitams, kad ir kaip gražiai skambėtų jų kalba, prancūzų kalbos mokėjimas nėra svarbiausias dalykas prancūziškai tapatybei. Kur kas svarbiau laikytis šalies įstatymų ir gerbti institucijas. „Prancūzams nėra svarbi tautinė priklausomybė, svarbiausia teisinė valstybė, jos idėja. Tai atsispindi ir jų atsakymuose“, – teigia V. Morkevičius.
Vakarų Europos elitų veiksmai labiau nuspėjami nei Lietuvos
Apibendrindamas tyrimus, Vaidas Morkevičius cituoja pagrindinę knygos mintį, kad „Europos elitai negieda viena gaida“. Tai – labiau polifoninė melodija, kurioje girdisi daug įvairiausių balsų ir tonų. Lyginant elito atstovus su „paprastais žmonėmis“, galima teigti, kad elito požiūriai į Europą yra „tvarkingesni“, ypatingai Vakarų Europoje. Elitų atstovų nuomonę galima labiau nuspėti, nes jie labiau atsižvelgia į atstovaujamą ideologiją, tradicijas, labiau reprezentuoja grupių, kurioms priklauso, požiūrius. Vakarų Europoje politika taip pat yra labiau struktūruota, mažiau perbėginėjimų iš partijos į partiją, laikomasi bendrų principų, tradicijų, daugiau tęstinumo. Visa tai atsispindi tyrimų rezultatuose.
