Euro zona grįžta į recesiją, pareiškė ekonomistai, gavę oficialius duomenis, kurie vaizduoja bliūkštančią ekonomiką. Tačiau kai kurių požymių nuosmukis fiksuojamas jau ne vienerius metus, rašo „The New York Times“.
Išskyrus Vokietiją, nė viena iš didžiausių Europos ekonomikų nepasiekė lygio, kuriame buvo 2008 metų pradžioje.
Iš duomenų galima daryti prielaidą, kad Europa jau žengia į periodą, kurį galima vadinti „prarastuoju dešimtmečiu“ – kenksminga stagnacija, iššvaistytos galimybės, kurios galėjo turėti ilgalaikį poveikį paprastiems piliečiams.
Ekonominis augimas nepadėjo suprasti, kad reikia investicijų į švietimą, kurių niekada nebuvo, tyrimų, kurių niekada nefinansavo, verslo, kuriam nepasisekė ir karjeros, kuri baigėsi ir daugiau neprasidėjo.
„Yra didesnių pasekmių, apie kurias žmonės negalvoja, – sako Kalifornijos universiteto ekonomikos profesorius Rupertas. – Tai žymus žmogiškųjų išteklių sumažėjimas“.
Didžioji dalis ekonomistų sutinka, kad recesiją apibūdina daug kitų rodiklių: nedarbo lygis, pramonės produkcija ir investicijos. Ekonominės politikos tyrimų centro Londone ekonomistai teigia, kad paskutinioji ekonominė krizė euro zonoje baigėsi 2009 metų antrąjį ketvirtį, kai ekonomika pasiekė dugną ir vėl pradėjo augti.
Ekonomistų grupė, žinoma kaip euro zonos Verslo ciklo komitetas, dar nepradėjo svarstyti, ar euro zona vėl išgyvena recesiją. Bet kai kurie ginčytųsi, kad Europa, palaužta savo pačios sukeltos skolų krizės, kuri prasidėjo dar 2010–aisiais, ką tik pradėjo klestėti.
„Tai daugiau negu įprastas verslo ciklas, – sakė vyriausiasis ekonomistas Karlas B. Weinbergas. – Per pokarinį laikotarpį negaliu prisiminti nė vienos iš pagrindinių pramonės valstybių, kurios vėl patirtų nuosmukį dar nesibaigus ankstesniam“.
Geriau nei pirmąjį 2008–ųjų ketvirtį sekasi tik Vokietijai, kai jos ekonomika buvo pasiekusi viršūnę. Per daug nuo jos neatsliekia ir Prancūzija, įsitikinę profesoriai Peteris Rupertas ir Thomas F. Cooley'is.
Ispanija ir Italija abi sugrįžo į tamsiausias dienas, kurias išgyveno 2009–aisiais, kai žlugo „Lehman Brothers“ ir kilo finansinė krizė, pakenkusi viso pasaulio ekonomikai.
2009–aisiais abi valstybės vėl pasiekė augimą, bet jis sustojo įpusėjus praėjusiems metams: Ispanija tris kervirčius iš eilės mažino BVP, o Italijos ekonomika smuko žemyn visus metus. Kyla nedidelių abejonių, ar jos pasiekė gilią recesiją. Kai kurie ekonomistai spėja, kad Prancūzija ir net Vokietija gali pasekti joms iš paskos.
K. Weinbergas ir kiti ekonomistai įspėja, kad eurozona eina ta pačia kryptimi, kuria 1990 metais pasuko Japonija, kai nesėkmingas susitarimas su silpnais bankais atvedė šalį į dešimtmetį trunkančią stagnaciją.
„Yra nemažai gerų pavyzdžių, – sako K. Weinbergas. – Japonija taip niekada ir nesusitvarkė su savo bankais. Europai tai yra pamoka“.
Kai bankai neturi pakankamai kapitalo, o dabar su tokia problema susiduria daugelis, jie kaupia grynuosius ir nenori ar negali jų skolinti. Europos Centrinis bankas (ECB) pasiekė net trejų metų paskolos terminą ir lengvas sąlygas, kad aprūpintų bankus grynaisiais. Bet ECB negali priversti tų bankų suteikti paskolas verslui arba vartojimo kreditus būstui ar automobiliams. ECB apklausos, taip pat kaip ir lėšų duomenys, rodo, kad bankai ir toliau nenori skolinti.
Kol kas pastangos sutvarkyti tokią neveikiančią bankų sistemą yra bevaisės. Europos Sąjunga skyrė 100 mlrd. eurų Ispanijos bankams rekapitalizuoti, bet pinigai dar neišleisti, nes neveikia mechanizmas, kaip galima tai padaryti.
„Socialiniai padariniai po tiek metų prastos ekonominės veiklos verčia sunerimti, – sakė Lukrecija Reichlin, Londono Verslo mokyklos ekonomikos profesorė. – Žinome, kad visuomenė praranda ryšį, kai ekonomikos augimas yra silpnas“.
Ji sakė, kad pavyzdžių apie „prarastąjį dešimtmetį“ Japonijoje ieškoti nereikia. Jauni europiečiai jau patyrė stiprų lėtos ekonomikos smūgį: Ispanijoje daugiau nei pusė 16-24 metų amžiaus žmonių yra bedarbiai.
„Tai gali būti labiau „prarastoji karta“ nei „prarastasis dešimtmetis“, – sakė L. Reichlin.
Geriausiu atveju reikėtų metų ar dviejų kol būtų galima galvoti apie euro zonos ekonomikos atsigavimą. Tai nutiks tik, jeigu Europos vadovai priims teisingus sprendimus, abejotina prielaida, prašys Azijos ir JAV pagalbos.
Lyderiai Briuselyje ir Europos sostinių vadovai įsipareigojo sumažinti biudžeto deficitą, pašalinti valdžios keliamas kliūtis ekonomikos augimui ir sustiprinti bankinę sistemą, įtvirtinant bendrą reguliavimo instituciją Europos Centriniame banke.
Bet lėtą pažangą, siekiant tokių tikslų, sustabdė valstybių prieštaravimai: Italija, nenorinti pokyčių, ir Vokietija, nesutinkanti aprūpinti finansavimu.
Vokietijos rinkėjai vis dar priešiškai nusiteikę dėl ekonomistų siūlomų priemonių – sumažinti skolinosi kainą silpnesnėms valstybėms, tokioms kaip Ispanija.
Euro zonos augimo prognozės dar sudėtingesnės nei įprastai, nes Europa niekada anksčiau dar nesusidūrė su tokiu ekonominiu modeliu.
Pavyzdžiui, Europa paprastai nuo JAV ekonomikos atsilieka nedaug, bet dabar atrodo visiškai atsiskyrė. Be to, turtingesnės ES narės visada vystėsi tolygiai, o dabar Italijai sekasi žymiai prasčiau nei Prancūzijai, jau nekalbant apie Vokietiją.
Profesorius K. Weinbergas įspėja, kad depresija negali būti išspręsta, kai silpna politika veda į bankų nesėkmių virtinę.
Euro zonos subyrėjimas, kuriam, pasak daugumos ekonomistų, kyla rimta rizika, turėtų neapskaičiuojamų pasekmių.
Euro zonos ekonomikos nuosmukį atspindi mažesnės vyriausybių išlaidos, jų vadovai kovoja biudžeto deficitais. Valstybėms, kaip Italija ar Graikija, kurių vyriausybės kaltinamos švaistymu, išlaidų mažinimas teoriškai padėtų ekonomikai ir per keletą metų pašalintų biurokratiją, kuri trukdo verslui.
„Kai žmonės kalba apie valomąjį recesijos poveikį, tai nebūna penkis metus trunkančios recesijos", – sako Kalifornijos universiteto profesorius P. Rupertas.
