ECB vadovas Mario Draghi ketvirtadienį pranešė, kad bazinių palūkanų norma išlieka žemumose – 0 proc., palūkanos už komercinių bankų ECB laikomus vienos nakties indėlius– minus 0,4 proc..
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas reaguodamas į šį sprendimą išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad skatinamoji pinigų politika, savo misiją vykdo. Tačiau žvilgsniai krypsta į šalis, kurios nedrįsta priimti striprių reformų bei neieško bendrų fiskalinių priemonių ekonomikos gerinimui. „Nors euro zonos ūkyje matyti pragiedrulių, vis dėlto jo augimas nepatenkinamas, galimų naujų audrų tikimybė – reali, o kai kurių valstybių ar institucijų pastangos – nepakankamai veiksmingos“, – sako V. Vasiliauskas ir pabrėžia, kad šiame raidos etape geidžiamą rezultatą gali užtikrinti tik bendri, sutelkti, gerai koordinuoti ir visoms dalyvaujančioms šalims vienodai privalomi sprendimai.
Žygimantas Mauricas: pinigų politikos neveiksnumas – grėsminga žinia kiekvienam
Nordea banko vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico įžvalgomis, ECB jau iššaudė savo turimą amuniciją ir neturi ko daugiau pasiūlyti, nes tolimesnis palūkanų mažinimas gali visiškai sujaukti finansų sistemą.
„Ir dabar euro zonoje palūkanos gerokai mažesnės nei JAV, Jungtinėje Karalystėje ar Japonijoje, nors jie ir sumažino palūkanas. Šiuo požiūriu tas mažinimas būtų simbolinis, be to, gal būtų iššaukęs didesnę paniką finansų rinkoje. Naudos realios mažai, tai būtų signalas kad ECB toliau norėtų skatinti ekonomiką, bet nelabai yra iš ko“, – sako Ž. Mauricas.
Ekonomisto teigimu, kad ir kiek stiprus būtų pinigų politikos variklis, nesisukantis fiskalinės politikos variklis stabdo bendrą ekonomikos skatinimą. Dėl šios priežasties ir nerimas dėl „Brexit“ buvo trumpalaikis, nes tikimasi, kad kiekviena bloga naujiena yra gera naujiena, dėl to kad centriniai bankai skatins ekonomiką.
„Iš tiesų ganėtinai grėsminga žinia, nes panašu kad pinigų politikos potencialiai praranda savo reikšmę. Tada reikės kažko imtis. Pinigų politika daugiau mažiau skirta trumpalaikiams padariniams sutvarkyti: 2–3 metai ir toliau ekonomika turi kapanotis pati. Vartotojui tai be abejo nėra labai geros žinios. Tai reiškia, kad darbo užmokesčio augimas yra lėtesnis, dėl to išlieka didelis neapibrėžtumas“, – komentuoja ekonomistas.
Vis dėlto ekonomikos skatinimo mechanizmai slypi ne ECB sprendimuose, o euro zonos valstybėse, kurios turi didžiulį potencialą skatinti vartojimą.
Pašnekovo nuomone, Skandinavijos šalys ir Vokietija gyvena pokriziniame režime, yra susiveržę diržus ir daug taupo, o galėtų leisti sau daugiau išlaidauti.
„Tai reiškia, kad potencialas metai iš metų neišnaudojamas. Bedarbiai tampa ilgalaikiais bedarbiais, dingsta bet kokia motyvacija įsilieti į darbo rinką, prarandamas pasitikėjimas pačia sistema, demokratija, kapitalizmu. Ir euro zona per tokią politiką gali prisidirbti ilgalaikių problemų“, – mano Ž. Mauricas.
Tokie pavyzdžiai jau matomi ir pietinėse šalyse bei Graikijoje, kur itin mažas pasitikėjimas institucine santvarka, didelė šešėlinė ekonomika, o nedarbas siekia apie 20 proc., ko istoriškai nebūdavo. Baltijos šalims tokias problemas kažkiek minimalizuoti pavyko dėl emigracijos, teigia ekonomistas.
„Tokie dalykai turės ilgalaikių neigiamų pasekmių Europos sąjungoje, jei jie to nesugebės sutvarkyti. Dabar kol kas nelabai sugeba susitvarkyti su tais iššūkiais“, – sako jis.
Gitanas Nausėda: yra nerimą keliančių signalų, kurie baugina visą finansų rinką
SEB banko vyriausiais ekonomistas Gitanas Nausėda teigia, kad ECB sprendimai suprantami ir išnaudotos visos galimybės. Jo teigimu, pinigų politika skatinanti ekonomiką išnaudojama apie 95–98 proc., tuo tarpu fiskalinė politika tikrai nėra išnaudojama tokiu mastu.
„Dėl to visi supranta, kad pinigų politikos mėginimai jau pasiekę lubas ir toliau išjudinti ekonomiką nebelabai galima. Matyt, ECB šiuo metu laukia, ar tai kas buvo padaryta praeityje, duos tam tikrą rezultatą kreditavimo rinkai, o per ją ir visai ekonomikai. Pastaruoju metu visoje euro zonoje kreditavimo rinka išeina į teigiamą augimo kelią. Tiesa, augimas yra pakankamai kuklus, bet, matyt, reikia dar kantrybės ir palaukti kol tie monetariniai impulsai, kurie buvo padaryti praeityje pasieks realų ekonomikos sektorių“, – komentuoja ekonomistas.
Pasak jo, verslai šiuo metu vertina ne tik pinigų politiką, bet ir „Brexit“ bei JAV prezidento rinkimų baigtį. Būtent šios aplinkybės daug labiau kelia nerimą verslams ir finansų rinkai.
„Verslo noras, kad pinigų politika būtų dar labiau išnaudojama ekonomikai skatinti, yra suprantamas, tačiau yra tam tikros ribos. Gal buvo lūkesčių, kad bus imtasi radikalesnių sprendimų. Jei jie yra nuvilti, galbūt kurį laiką galimas tam tikras nuotaikų atšokimas, bet nemanau, kad tai bus ilgalaikis reiškinys“, – teigia G. Nausėda.
Ekonomisto vertinimu, kol kas rami psichologinė situacija dėl „Brexit“ ir paskatino ECB nešokti iš valties ir nesiimti drastiškų sprendimų, o imtis lūkuriavimo galimybių.
Nerijus Mačiulis: nusivilia tie, kurie turėjo neracionalių lūkesčių
„Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis apžvelgdamas situacija teigia, kad monetarinė politika vis dar išlieka skatinanti, plaūkanos žemos ir šiuo metu problema – rinkoje vyraujantys neracionalūs lūkesčiai dėl to, ką turėtų daryti ECB.
„Nemažai analitikų ir ekonomistų tikisi, kad ECB pradės taikyti dar labiau skatinančią ekonomiką monetarinę politiką: didins pinigų pasiūlą, pirks daugiau vertybinių popierių, galbūt labiau sumažins palūkanas. Mūsų nuomone, ECB pasiekė palūkanų dugną ir tikrai daugiau jų nebemažins. Maža tikimybė, kad dar labiau supirkinės vertybinius popierius, nes ir taip jau yra tam tikros likvidumo problemos: ECB supirko daug vertybinių popierių, o beveik pusės euro zonoje išleistų vertybinių popierių pajamingumas yra neigiamas. Pats ECB sprendimai rodo, jog rinka turi koreguoti savo lūkesčius dėl to ką ECB darys ateityje“, – sako ekonomistas.
Ekonomistas pabrėžia, kad dabar iš ECB pagrindinis vaidmuo turi pereiti vyriausybėms ir jų vykdomai fiskalinei politikai ir struktūrinėms reformoms.
„M. Draghi jau tris mėnesius kartoja, kad tikintis spartesnės infliacijos ir spartesnio atlyginimų augimo šalys turi įgyvendinti būtinas struktūrines reformas. Tačiau yra bandos jausmas ir kartais analitikai ir ekonomistai įtiki kažkokia istorija, tikisi kad dar gali būti papildomų priemonių, bet, manau, kad ECB aiškiai signalizuoja, jog jie padarė viską ką galėjo ir lubos yra pasiektos“, – komentuoja N. Mačiulis.
Jo nuomone, yra valstybių, pavyzdžiui Vokietija, kuri galėtų didinti biudžeto deficitą. Tai ši šalis galėtų daryti laisvai, o tuo pačiu paskatintų ir visą Europos ekonomikos augimą.
