ECB valdybos narys dar kartą pakartojo, jog Europos valstybių prioritetas turi išlikti biudžeto deficito ir skolų mažinimas, bei struktūrinių reformų įgyvendinimas. Iš tiesų, galima diskutuoti tik dėl to, kokiu greičiu turi vykti biudžeto išlaidų mažinimas – kai kurių pietinių Europos valstybių pavyzdys parodė, kad per staigi fiskalinė konsolidacija gali vesti prie dar didesnio poreikio mažinti biudžeto išlaidas. Struktūrinės reformos – nuo atsakingesnio bankų kapitalo pakankamumo ir likvidumo reguliavimo, iki didesnės konkurencijos prekių ir paslaugų rinkose, bei didesnio darbo rinkos lankstumo – yra prioritetas. Tačiau šių reformų teigiamas poveikis juntamas ne iš karto, o pats ECB jų tempui ir mastui, deja, negali turėti jokios įtakos.
ECB turi daug svarbių instrumentų, galinčių iš esmės keisti euro zonos ekonomines perspektyvas. Vis tik sunku sutikti, kad šiuo metu ECB vykdoma monetarinė politika yra labai ekspansyvi – skatinanti ekonominį augimą. Taip gali atrodyti tik jei ją lyginsime su laikotarpiu iki 2008 metų, tačiau tikrai ne, jei palyginsime su kitų didžiųjų centrinių bankų dabar vykdoma monetarine politika.
Dauguma centrinių bankų pastaraisiais metais taikė „netradicines“ monetarinės politikos priemones – pirko įvairiausius vertybinius popierius arba teikė likvidumo paskolas komerciniams bankams – populiariai vadinamas „pinigų spausdinimu". JAV federalinių rezervų sistema ir Anglijos centrinis bankas nuo 2008 metų taikydami netradicines šias priemones savo balansus padidino beveik keturis kartus. Palyginimui, ECB iki 2012 metų vidurio savo balansą išplėtė tik maždaug dvigubai. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad nuo šių metų ECB balansas jau susitraukė beveik ketvirtadaliu, nuo 3,1 iki 2,4 trilijono eurų. Kitaip sakant, priešingai daugumai kitų centrinių bankų, ECB mažina pinigų pasiūlą.
Žinoma, nemažai ekonomistų tokį pinigų politikos konservatyvumą ir dėmesį kainų stabilumui pagirtų. Tačiau ar toks „pinigų spausdinimas“ sukuria didesnės infliacijos riziką? Japonijos, JAV ir kitų valstybių pavyzdys rodo, kad nebūtinai. Centrinio banko į apyvartą išleidžiami pinigai sudaro tik labai mažą bendros pinigų pasiūlos dalį – Europoje tik apie šeštadalį. Todėl net labai sparti centrinio banko balanso plėtra, gali turėti labai ribotą poveikį bendrai pinigų pasiūlai, kuomet gyventojai ir įmonės mažina savo finansinius įsipareigojimus. Tokiais laikotarpiais ekspansyvi pinigų politika tiesiog amortizuoja kitų rinkos dalyvių konservatyvumą.
Pagrindinis pavojus susijęs su Europos centrinio banko balanso plėtra yra ne galimai didesnė infliacija, o išauganti moralinė rizika. Valstybės, kurių skolinimosi kaina yra sumažinama ir finansų sistemos stabilumas atstatomas vien pinigų politikos pagalba, gali prarasti paskatas įgyvendinti nepopuliarias struktūrines reformas ir atisakyti žalingo įpročio nuolat gyventi auginant valstybės skolą. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios ECB elgiasi daug konservatyviau nei JAV, Japonijos ar Anglijos centriniai bankai.
ECB politika Lietuvos ekonomikai turi ir tiesioginį, ir netiesioginį poveikį. Žemos bazinės palūkanos lemia mažesnę skolinimosi kainą įmonėms ir gyventojams, ypač pasirenkantiems kintamas palūkanas, kokių Lietuvoje yra dauguma. Ne ką mažiau svarbus yra ir netiesioginis poveikis, susijęs su netradicinėmis pinigų politikos priemonėmis. Pastarosios leidžia padidinti euro zonos bankų sistemos likvidumą bei kilstelti gyventojų ir įmonių lūkesčius. O dėl šių priežasčių galėtų pagerėti kreditavimo sąlygos bei padidėti vartojimo ir investicijų augimas, turėsiantis ir teigiamos įtakos Lietuvos eksportuotojams.
Todėl norėtųsi tikėtis, kad Europa, vykdanti ir dar ilgai vykdysianti konservatyvią fiskalinę politiką, jos neigiamą poveikį trumpuoju laikotarpiu sušvelnins skatinančiąja pinigų politika. Vertinant gana prastas (ir kai kuriais aspektais tebeblogėjančias) euro zonos ekonomines perspektyvas, panašu, kad ECB daug pasirinkimų neturės ir turės pristatyti naujus ginklus kovoje su recesija ir nedarbu.
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis
