Tolerancija negarsėjęs Vokietijos kancleris Otto Von Bismarckas, pabrėždamas, kad neįmanoma nusakyti, kas yra Europa, kadaise ištarė garsiąją frazę: “Bet kas, kalbantis apie Europą, yra visuomet neteisus”.
Nors, vadovaujantis tokia logika, jis pats buvo neteisus - juk šią frazę jis pasakė kalbėdamas būtent apie Europą. Šis paradoksalus posakis vis dar neretai cituojamas diskutuojant apie Europą. Bet vargu ar jį prisiminė rugsėjo 9 d. Utrechto miesto Akademijos auditorijoje šia tema samprotavę rašytojai ir menininkai iš naujų Europos Sąjungos valstybių narių.
Tą vakarą keli šimtai svečių buvo pakviesti į projekto “Europa van de Geest/Mind Europe!” pristatymą-vakarienę, kuris yra vienas iš daugelio renginių, skirtų nuo liepos 1 d. prasidėjusiam Nyderlandų Karalystės pirmininkavimui Europos Sąjungai. Pusmečio trukmės pirmininkavimo laikotarpiui ši šalis parengė plačią kultūrinę programą “Thinking Forward” (www.thinkingforward.nl) ir vienas pagrindinių jos akcentų yra pažintis su naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių kultūra.
Nyderlandų vyriausybė, bendradarbiaudama su daugybe institucijų, taip pat ir Lietuvos institutu bei Lietuvos Respublikos ambasada Hagoje, senajame Utrechte įgyvendino vieną įdomiausių visos “Thinking Forward” programos renginių - į vakarienę subūrė iškiliausius naujosios Europos rašytojus, menininkus, mąstytojus. Visų jų buvo paprašyta keturiais šimtais žodžių išdėstyti savąjį Europos ir jos kultūros suvokimą. Autorių kalbos elegantiškai perfrazavo minėtąją geležinio kanclerio frazę: “Bet kas, kalbantis apie Europą, yra visuomet teisus”.
Nenuspėjamas rezultatas
Latvių rašytojas Peteris Bankovskis savo kalboje pareiškė įsitikinimą, kad be nuolatinių klausimų, kaip suprasti savo kaimyną ir kaip su juo elgtis, Europos nebūtų iš viso. Pastangos rasti atsakymą gali būti vadinamos įvairiai: “kito” pajauta, pasirengimu netikėtumams arba kultūrų įvairove.
“Pastaroji ES plėtra yra labai europietiška. Dabar turime senąsias valstybes nares ir naująsias, senus įtarimus ir naujas baimes. Dešimtmečiais “vakariečiai” save guodė artėjančia istorijos pabaiga, o “rytiečiai” tikėjosi atkurti “istorinę tiesą” ir patys tapti vakariečiais. Kadaise padalytos Europos paguoda ir viltis dabar susitinka naujoje situacijoje ir rezultatas yra nenuspėjamas. Kas nors pasakys: “Kaip visuomet”.
“Mes, kurie buvome rytinėje geležinės uždangos pusėje, praeityje paliekame svajonių metą. Tai nėra lengva. Seni keliai staiga netenka savo prasmės, žodžiai - savo magijos. Tačiau mes turime savo kalbą, kuriame savo literatūrą ir netgi dabar, kalbėdamas šia euroangliška kalba, vis tiek negaliu negalvoti latviškai. Taigi tai iš tiesų labai europietiška”.
Vengrų poetas, eseistas, vertėjas Gaboras Csordas, taip pat gvildendamas kalbos temą, europietiško tarpusavio supratimo galimybę mato tik puoselėjant tautines kalbas ir jų literatūrinius vertimus. Į vertimą jis siūlo žvelgti kaip į bendraeuropietiško susikalbėjimo pagrindą ir simbolį: “Su pastaruoju Europos išsiplėtimu mes turime dešimtis milijonų žmonių su skirtingomis tų pačių idėjų patirtimis. Dažnai tie patys žodžiai bus vartojami skirtinguose, kitiems keistuose kontekstuose, netgi viena kalba kalbantys žmonės su skirtingomis patirtimis kartais sunkiai supras vieni kitus, ką jau kalbėti apie tautinių kalbų įvairovę”.
Vienos dominuojančios kalbos įsigalėjimą siekiant šalinti šiuos keistus kontekstus autorius vadina “nepriimtinu mūsų Europai”. Gaboras Csordas nemano, kad anglų kalba iš esmės jau tapo būtent tokia, kaip teigia daugelis skeptikų.
Dabartinėje situacijoje, pasak vengro, slypi “atviri ir paslėpti nesusipratimai”, tačiau vis dar įmanoma ją gerinti, jei literatūrinis vertimas neliks vien tik mandagiu susidomėjimo vaizdavimu, reprezentaciniu kultūrinio paveldo pristatymu arba geros valios aktu.
“Supratimas kaip gyvenimo būdas daugiatautėje bendruomenėje nėra tik tolerancijos demonstravimas, tačiau nesibaigiantis literatūrinio vertimo procesas; tai vienintelis būdas keistus kontekstus paversti pažįstamais nebjaurojant kalbos. Nėra reikalo pabrėžti, kad šio nesibaigiančio literatūrinio vertimo proceso praktika, institucijos ir finansiniai šaltiniai vis dar turi būti įsteigti”.
Europos dvasia prieš Europos vaiduoklį
Poetas Kajetanas Kovičius iš Slovėnijos savo šeimos pavyzdžiu nupasakojo senojo žemyno tapsmą dabartiniais europiečių namais: “Mano tėvai gimė Austrijos-Vengrijos imperijos pavaldiniais. Aš gimiau Jugoslavijos Karalystėje, mano vaikai - Jugoslavijos Socialistinėje Respublikoje, o mano anūkas gimė Slovėnijos Respublikoje. Bet vis dėlto mes visi esame gimę toje pačioje vietovėje. Kiekvieną kartą pasikeitus režimui mums buvo pasakoma, kad prasidėjo tikrasis gyvenimas. Galbūt dėl šios priežasties mes išlaikėme šiek tiek ankstesne patirtimi pagrįsto skepticizmo netgi po vedybų su Europos Sąjunga”.
Nepaisant niūrios praeities ir abejonių, poetas įsitikinęs, jog “mums ir mūsų amžininkams pakankamai pasisekė, kad galime stebėti gimimą, o ne laidotuves”.
Vertėjas, literatūros kritikas Janas Vilikovsky iš Slovakijos mano, kad dažnai pernelyg lengva pasinerti į apmąstymus apie Europos dvasią ir jos taurius bruožus. “Argi ne Europa yra demokratijos, žmogaus teisių ir klestinčių valstybių motina? Taip, tikrai. Tačiau ji yra ir inkvizicijos, holokausto bei gulago motina. Europos dvasia yra tokia pat prieštaringa, kaip ir jos istorija”.
Praeities įvertinimas bei mokymasis iš jos klaidų nulems ir Europos ateitį. “Todėl santūrumas turi būti pirmuoju principu ieškant tinkamo visų dalykų įvertinimo. Antruoju turėtų būti tarpusavio supratimo pastangos. Vėlgi turime siekti ne vienodumo, o vienybės įvairovėje, laisvos minčių ir nuomonių tėkmės. Ir galiausiai mes privalome nebijoti. Besirūpindami karu su terorizmu, turime nepamiršti, kad mūsų karta nėra pirmoji, susidūrusi su teroristais ir jų veiksmais. Terorizmas laikosi tik ant mūsų baimės”.
Ateities lūkesčius Janas Vilikovsky išreiškė sakydamas, kad “Europos Dvasia geriau nei Europos Vaiduoklis, kuris gimtų, jei nepaisytume tikrų praeities pamokų”.
Vis dar konservuojami Rytai
Lietuvai atstovavęs rašytojas Marius Ivaškevičius pabrėžė žmonių sąmonėje įsitvirtinusių stereotipų, tebedalijančių Europą į Rytus ir Vakarus, gajumą. Dar pakankamai neseniai nuo savo kaimynų atkirstiems geležine uždanga rytų europiečiams Vakarai tebuvo pažįstami iš ideologizuotos istorijos ir dešimtmečių senumo knygų, kino ir popkultūros fragmentų. “Bet dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mes vartojame šviežius Vakarus, o Vakarai vis dar pageidauja konservuotų Rytų”, - teigia rašytojas. Ir pateikia iškalbingą pavyzdį iš savo patirties, kai su kolegomis kurdamas Lietuvoje dokumentinį filmą iš savo prodiuserių Vokietijoje išgirdo stulbinantį priekaištą, jog tame filme lietuviai atrodo pernelyg šiuolaikiškai. Jie išreiškė pageidavimą matyti daugiau paprastų žmonių. “Ką reiškia “paprastų”, - klausia Ivaškevičius, - suvargusių, nelaimingų, asocialių, elgetaujančių? Bet juk mes herojų nesirinkome, ėmėme tuos, kuriuos mums padiktavo filmo tema”. (Beje, tema taip pat gana šiuolaikiška: ant Vilniaus Žaliojo tilto tebestovinčią du statybininkus vaizduojančią sovietinę skulptūrą kaip simbolį panaudojo vietinė gėjų organizacija ir jos autorius nemenkai tuo pasipiktino.)
Marius Ivaškevičius teigia, kad “Vakarų Europoje jau prigijo nuvargusios pokomunistinės Rytų Europos stereotipas ir jis yra puoselėjamas. Vakariečiai neretai deklaruoja norintys pamatyti naujųjų Europos valstybių identitetą, o mato vien buvusio komunizmo liekanas”.
Prisimindamas, kaip pirmą kartą nuvykęs į Paryžių ir vadovaudamasis kažkada girdėtų pasakojimų nuoplaišomis ieškojo prieš du šimtus metų nugriautos Bastilijos tvirtovės, perspėjo susirinkusiuosius, kad esant tokiai padėčiai panašiai gali nutikti ne tik jam: “Atvažiuos paryžietis ir ieškos Vilniuje vietinės Bastilijos, nors jos čia niekada ir nebuvo”.
Rytai yra europietiškesni nei Vakarai
Pasak lenkų poeto Krzysztofo Koehlerio, vienas įdomiausių skirtumų tarp Vakarų ir Rytų Europos yra europietiškų vertybių ir tradicijų laisvo pasirinkimo rezultatas. Romėniškoji civilizacija, Vakarų Europos šalyse atsiradusi kaip svetima ir atnešta karų, per amžius jose įsišaknijo kaip kažkas natūralaus ir savo nuo pat pradžių.
O lenkams romėniškoji civilizacija buvo pasirinkimo klausimas, kažkas padėta ant svarstyklių ir kruopščiai ištirta: priklausymas Vakarų Europos šeimai buvo sąmoningo apsisprendimo proceso problema ir klausimas. “Paprastai daug didesnę svarbą turi tai, kas atsiranda kaip pagrįsto sprendimo rezultatas nei kažkas, kas yra įgimta, natūralu ir priimta be intelektinių pastangų”, - pateikia išvadą autorius.
“Kitas skirtumas tampa matomas nagrinėjant europietiškos sąmonės “giluminius mitus”. Europos dvasia nuo pradžių buvo gerokai agresyvi, kolonijinė, o lenkiškas arba rytų europietiškas diskursas buvo daugiau pacifistinis. Esminis faktas tas, kad lenkų vaidmuo amžiais buvo gynėjų, o ne užkariautojų. Lenkijos Karalystė nuo pat jos politinės ideologijos pradžios išlaikė pacifistinę, nesmurtinę politikos filosofiją. Tokia buvo lenkiška ius gentium doktrina - tautų teisė gyventi taikoje (suformuluota XV a. pradžioje politiniuose ginčuose apie misionierinės veiklos pacifistinę formą kaip priešpriešą kryžiaus žygių ideologijai). Požiūrių į politinį veikimą skirtumai buvo daugelio prietarų ir nesusipratimų tarp lenkų ir Vakarų šaltiniai”.
Šiuo teiginiu apie gilesnes tolerancijos - pamatinės šiuolaikinės Europos vertybės - šaknis Lenkijos Karalystėje Krzysztofas Koehleris reiškia mintį, kad Rytai šiuo požiūrių buvo netgi europietiškesni už Vakarus.
Netikėtumų kupina kelionė
Rašytoja iš Kipro Efterpie Araouzou savo šalies prisijungimą prie Europos Sąjungos lygina su nauja, daug netikėtumų žadančia kelione į savęs atradimą, ribų naikinimą ir gilesnį realybės suvokimą. “Realybės, kuri, susipynusi su savo mitine praeitimi, neišvengiamai pavirs magija. O magija būtina apsaugoti svajonę ir viziją nuo išnykimo”.
Prisimindama graikų poeto Kavafio mintį, kad “svarbi ne Itakė, o kelionė į Itakę”, rašytoja svarbiausiu dalyku Europoje pavadino tautų buvimą kartu.
Čekų poetas, rašytojas Eugenas Brikcius, kalbėdamas apie Europos tapatybės beribiškumą, lakoniškai pasakė: “Normalus žmogus sako “Europa”, žinovas sako “Europa yra Europa”, o poetas - “Europa yra Europa yra Europa”. Šiame pastebėjime galima įžvelgti ir Europos kaip netikėtumų žemės apibūdinimą. Pačiam Eugenui Brikciui prieš vakarienę buvo labai netikėta išgirsti iš Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Romualdo Kalonaičio, kad jo pavardė skamba lietuviškai. Jokių giminystės ryšių su Lietuvą neturintis čekas paaiškino, kad šios pavardės skambesys yra jo protėvių pastangų XVI a. lotynizuoti giminės vardą rezultatas.
“Europietiška tapatybė pasirūpins savimi”
Poetas Märtas Väljataga iš Estijos prisiminė dažną šiandienos ginčą, kas turi būti pirma: bendra europietiška kultūra ir tapatybė ar Europa kaip suvienyta politinė ir teisinė visuma.
Sakydamas, kad pirmiausia gimsta politika, po to tapatybė, jis pateikia klausimą: “Ar yra šiandien toks dalykas kaip europietiška kultūra, kuri galėtų būti siejama (geografiškai arba ideologiškai) su Europos Sąjunga? Abejoju. Pavyzdžiui, nėra prasmės rašyti XX a. “Europietiškos” literatūros istoriją nuošaly paliekant Rusijos, Amerikos, Australijos ir Japonijos romanistus bei poetus. Gerai tai ar blogai, tačiau europietiška arba vakarietiška kultūra tapo pasaulio kultūra. Jokios ES kultūros nėra ir bandymai skatinti vadinamųjų europietiškų kino filmų ir istorijų gamybą nepateikė įtikinamų rezultatų”.
Pasak Märto Väljatagos, ES institucijų dėmesys kultūrai yra nepakankamas: “Šiuo metu iš ES biudžeto skiriamos lėšos yra beveik nykštukinės, o programa “Culture 2000” pasirodė esanti pakankamai nepopuliari dėl orientavimosi į didelius ir brangius projektais, kuris sąlygoja nelemtą blefo skatinimą”.
Jausdamas baimę, kad “praraja tarp Europos vizijos ir realybės auga”, poetas mano, jog vietoj kalbėjimo apie Europos sąmonę ir europietišką kultūrą svarbiau susitelkti į materialią infrastruktūrą, tuomet mažiau apčiuopiami dalykai taps aiškesni: “Didysis idealistas Hegelis pasakė: “Visų pirma rūpinkis maistu ir drabužiais, tuomet ir Dievo karalystė tau bus suteikta”. Perfrazuodami jį galime pasakyti: “Tegul Europos rašytojai kartu valgo ir geria, o europietiška tapatybė savimi pasirūpins pati”.
“Omni laikui” iš Utrechto Rimas Zakarevičius
