Tačiau dar yra keli projekto įgyvendinimo aspektai, dėl kurių verta „plėšytis“. Visų pirma tai – aplinkosaugos standartų laikymasis statybų ir eksploatacijos metu ir tinkama šio laikymosi priežiūra. Tik nuolat keldami šį klausimą ir kalbėdami su visomis Baltijos jūros valstybėmis, galėsime būti tikri, kad ne visi sėdės užsimerkę ir nematydami, kas vyksta Baltijos dugne. Antras ne mažiau svarbus klausimas – galimos žalos atlyginimas.
– Iš tikrųjų – kas ją atlygintų? Ką apie tai sako projekto autoriai ir šalininkai?
– Šiuo metu projekto dokumentacijoje niekur nėra aptariama, kas ir kaip atlygins žalą, atsiradusią galimos ekologinės avarijos atveju. Apie tai vengia kalbėti ir „Nord Stream“ atstovai, teigiantys, jog žala būtų atlyginta draudikų, draudžiančių įvairias projekto įgyvendinimo stadijas. Tačiau šis iš pažiūros paprastas atsakymas slepia daugybę problemų. Visų pirma, mano nuomone, galimos avarijos atveju gali būti pakankamai sudėtinga išieškoti žalą iš Nord Stream. Pagal galiojančius ES ir tarptautinius dokumentus, už tokią žalą būtų atsakinga šalis, kurios vandenyse ši žala atsirado.
Tarkime, prie Gotlando įvykus avarijai ir teršalams atkeliavus iki Lietuvos, žalos atlyginimo turėtume reikalauti iš Švedijos, o ši – iš „Nord Stream“. Tačiau kol kas iki galo neaišku, kokios valstybės teismuose ir pagal kokios valstybės teisę švedai tai galėtų daryti – žala atsirastų Švedijoje, vamzdis tęsiasi nuo Rusijos iki Vokietijos, jį valdo kompanija įregistruota kažkur Šveicarijos kaimelyje... Beje, apie žalos atlyginimą vengiama kalbėti ir planuojamų Rusijos ir Baltarusijos atominių elektrinių dokumentacijoje.
– Apie ekologinę situaciją Baltijos jūroje girdima labai mažai gero, bet ekonominis ir energetinis išskaičiavimas, regis, nugali?
– Baltijos jūros būklė – dar vienas „Nord Stream“ aspektas, dėl kurio verta „plėšytis“. Kaip žinia, Baltija – bene užterščiausia ES jūra. O neseni tyrimai, bendrai atlikti visų aplink Baltiją esančių valstybių mokslininkų (įskaitant ir Rusiją), rodo, jog visoje Baltijos jūroje, o ypač Suomijos įlankoje genotoksiškumo (ląstelių pažeidimas vėžį sukeliančiomis ir kitomis nuodingomis medžiagomis) lygis jūros organizmuose dešimtis kartų viršija leistinas normas. Šie pažeidimai atsiradę dėl nuodingų medžiagų, esančių Baltijos dugne (Baltija - labai dumblinga jūra). Vamzdyno tiesimo metu šis dumblas bus neišvengiamai sujudintas ir nuodingos medžiagos pakils aukštyn. O kur dar neseniai pasirodžiusi informacija apie prie Gotlando Rusijos laivyno visai neseniai esą paskandintą cheminį ginklą! Pasitvirtinus tokiai informacijai, kiltų dar daugiau abejonių dėl Nord Stream „nekenskingumo“ aplinkai. „Nord Stream“ atstovai iki šiol nepateikė įtikinančių atsakymų į minėtus klausimus.
– Kas yra didžiausi šalininkai ir sąjungininkai mėginant projektą stabdyti?
– Džiugu, jog Lietuvos valdžios institucijos veikia pakankamai aktyviai, reikšdamos abejones dėl „Nord Stream“. Šiuo metu jau, deja, belieka kalbėti tik apie veiksmus, padedančius projektą stebėti per padidinamąjį stiklą ir užtikrinti, kad būtų griežtai laikomasi visų aplinkosauginių reikalavimų. Minėto mokslinio tyrimo rezultatus esu išplatinusi visiems Europos Parlamento nariams, aplink Baltiją esančių valstybių aplinkos ministrams. Iš Danijos ministro sulaukiau pažado „Nord Stream“ statybą stebėti labai atidžiai. Tikiuosi, ne tuščio. Taip pat kai kurios aplinkosaugininkų grupės Lenkijoje ir Estijoje nuolat kelia „Nord Stream“ klausimą.
– Dažniausiai naudojate ekologinės grėsmės argumentą. Neretai tenka girdėti, kad tai tik priedanga tikrajam interesui – „rusofobiškai kenkti Rusijai“.
– Projektą įgyvendina ne tik Rusija, bet ir Vokietija. Galų gale – dujotiekis iš Rusijos į Vokietiją yra paskelbtas vienu iš prioritetinių ES energetikos infrastruktūros projektų. Todėl apie rusofobiją ir kenkimą Rusijai, manau, kalbėti nėra pagrindo.
– Ką atsakytumėte į paprastą „ūkinį argumentą“, jog dujos reikalingos ekonomikai nesustoti ir žiemą pasišildyti? Kokios alternatyvos?
– Įgyvendinus „Nord Stream“, ES taps dar labiau priklausoma nuo vieno dujų tiekimo šaltinio – Rusijos. Tai ironiška, nes projektas įgyvendinamas esą siekiant užtikrinti energetinį nepriklausomumą. Be to, neatsižvelgiama į mažųjų ES valstybių keliamas abejones, jog, nutiesus šį dujotiekį, nebeliks trukdžių užsukti vamzdžių, tiekiančių joms dujas.
Alternatyvos – ES mastu tai alternatyvūs dujotiekiai, kuriais tiekiamos dujos iš kitų valstybių. Visų pirma, „Nabucco“. Lietuvos atveju – alternatyvus apsirūpinimo dujomis kelias, kad ir jūra. Bendra alternatyva – alternatyvūs energijos šaltiniai. Kodėl negalime šildytis tuo, ko turime – biokuras, vėjas, saulė?
- Ką projekto sėkmingas veržimasis pirmyn, nepaisant ekologinių ir energetinio saugumo argumentų, sako apie Europos politinio elito vertybes ir perspektyvas? „Šrioderizacija” pažengusi toli?
– Manau, tai rodo tamprius kai kurių Europos politikų ryšius su verslo grupėmis, suinteresuotomis šio projekto įgyvendinimu. Džiugu tik, kad ES institucijose yra ir politikų bei pareigūnų, atstovaujančių įvairioms ES valstybėms, nepritariančių šiam projektui ir siekiančių, kad Baltijos aplinkos išsaugojimas būtų svarbesnis nei vamzdžio nutiesimas.