Didžiausia grėsmė mažų ir vidutinių Europos valstybių nepriklausomybei – Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos ašis.
Paskutiniuosius du šimtus metų trys didelės kontinentinės Europos valstybės bandė primesti savo valią visam žemynui, o ir visai planetai, redakciniame straipsnyje rašo JAV dienraštis „The Washington Times“.
XIX a. pradžioje taip elgėsi Prancūzija, pirmojoje XX a. pusėje – Vokietija, o vėliau – Rusija. Prancūzija patyrė pralaimėjimą 1815 metais, Vokietija – du kartus, 1918-aisiais ir 1945-aisiais, o Rusija – 1989-aisiais. D. Britanija davė atkirtį visiems šių didelių Europos valstybių bandymams siekti hegemonijos senajame žemyne ir pasaulyje. 1815 m. Amerika buvo per jauna, kad veltųsi į karus Europoje, bet nuo 1917 m. iki pat šios dienos ji dalyvauja sprendžiant šio žemyno valstybių reikalus, teigia dienraštis. D. Britanijos, o vėliau ir Amerikos pasirengimas duoti atkirtį peštukams kontinentinėje Europoje savaime pavertė Londoną, o vėliau ir Vašingtoną nedidelių Europos valstybių, besibaiminančių didesniųjų savo kaimynų, sąjungininkais.
Antrojoje XX a. pusėje ir Prancūzija, ir Vokietija suvokė, kad jų reikšmė Europoje ir pasaulyje pradės mažėti. Tai privertė jas tapti varomosiomis vadinamojo „Europos suvienijimo proceso“ jėgomis. Daugelis – ypač D. Britanijoje, tačiau ir mažesnėse šalyse, tokiose kaip Danija ir Nyderlandai – Europos Sąjungą laiko Prancūzijos ir Vokietijos bandymu bendromis pastangomis užsitikrinti vadovaujančias pozicijas Europoje, teigia dienraštis.
Baltijos šalys, Lenkija ir kitos Rytų Europos valstybės baiminasi, kad vieną gražią dieną Prancūzijos ir Vokietijos ašis išsiplės pasikvietus Rusiją, rašo „The Washington Times“. Ši baimė tapo beveik apčiuopiama prieš 3 metus, kai tarp Maskvos ir Berlyno esančios sostinės įtariai stebėjo tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio ir Rusijos lyderio Vladimiro Putino draugystę.
Po komunistinio režimo kracho ir Sovietų imperijos subyrėjimo 1989 m. visos mažos ir vidutinės buvusio sovietinio bloko šalys atskubėjo į Briuselį su stojimo į Prancūzijos ir Vokietijos ES prašymais. Kaip bebūtų paradoksalu, rytų europiečiai tikėjosi, kad Paryžius ir Berlynas apgins juos nuo Maskvos. Tačiau kai Berlynas ir Maskva ėmėsi planuoti dujotiekio, kuris tiesiogiai sujungs Vokietiją su Sibiro dujų verslovėmis, tiesimą Baltijos dugnu, Varšuva iškart pasijuto esanti išduota, todėl Lenkijos ir Vokietijos santykiai gerokai pašlijo. Pasigirdo kaltinimų, kad Berlynas ir Maskva bando atgaivinti Hitlerio ir Stalino paktą, atvėrusį kelią vokiečių ir rusų įsiveržimui į Lenkiją 1939 metais.
Pernai, kai Nicolas Sarkozy tapo Prancūzijos prezidentu, jis kone iškart leido suprasti Rusijai, kad Prancūzija siekia glaudesnio bendradarbiavimo. Tai buvo nerimą keliantis signalas visam žemynui, teigia dienraštis. Visos mažos ir vidutinės Europos šalys (išskyrus Belgiją, kuri šuniškai ištikima Prancūzijai ir Vokietijai) supranta, kad didžiausia grėsmė jų nepriklausomybei – Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos ašis, rašo „The Washington Times“. Jei Paryžius, Berlynas ir Maskva vieną dieną nuspręs suvienyti jėgas, likusi Europa bus priversta šokti pagal jų dūdelę.
Dienraščio teigimu Amerika susidarė įspūdį, kad „Europa“ piestu stojo prieš karą Irake. Tačiau kai 2003 m. prezidentas Bushas įsakė kariuomenei užimti Bagdadą, daugelis vidutinių ir mažų Europos šalių prisijungė prie JAV „norinčiųjų koalicijos“. Kariniu požiūriu jų reikšmė labai menka, tačiau neteisinga sakyti, neva Europa atsiribojo nuo karinės kampanijos, rašo „The Washington Times“. Taip, Prancūzija ir Vokietija, o taip pat jų ištikimoji sąjungininkė Belgija nuo jos atsiribojo, tačiau daugelis valstybių noriai pademonstravo savo draugystę su Vašingtonu ir patvirtino paramą jo pozicijai. Jos pagrįstai laiko JAV – ir D. Britaniją – neapsimetinėjančiomis mažų Europos valstybių sąjungininkėmis.
Kai kurie konservatyvieji Europos šalių lyderiai – tikri Amerikos bičiuliai – atsargiai vertino dalyvavimo Irako kare perspektyvą, bet juos įkalbėjo prisijungti, nes tai buvo unikali galimybė pademonstruoti, kad Berlynas ir Paryžius jiems neįsakinės, pastebi dienraštis.
Iki pat šių metų nebuvo galima atmesti Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos aljanso tikimybės, tačiau šiandien Europoje vyksta esminis koalicijų peržiūrėjimas, teigia „The Washington Times“. Daugelis Europos konservatorių nepatenkinti tuo, kad Vašingtonas, Londonas, Paryžius ir Berlynas nedelsdami pripažino vienašališkai paskelbtą Kosovo nepriklausomybę nuo Serbijos. Kosovo lyderiai – albanai musulmonai, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį turėję tiesioginių ryšių su „Al- Qaeda“, teigia dienraštis.
Aršus Rusijos priešinimasis Kosovo nepriklausomybės idėjai, kurį galima paaiškinti tvirtais Maskvos ryšiais su Serbija, netikėtai sukiršino ne tik Rusiją ir Vašingtoną: Maskva supykdė ir Paryžių bei Berlyną. Kadangi dėl Kosovo Rusija jaučiasi pažeminta, mažai tikėtina, kad minėtasis trijų valstybių aljansas būtų sukurtas artimiausiu metu. Tai gera naujiena nedidelėms Rytų Europos valstybėms, nors jos ir baiminasi Rusijos grasinimo, kad ji dabar bus linkusi remti vienašališkas etninių mažumų regione iniciatyvas.
Tačiau tuo pat metu proamerikietiškai nusiteikę Europos konservatoriai, parėmę Busho paskelbtą „karą su terorizmu“, o dabar ginantys teritorinį suverenių valstybių vientisumą nuo ES bandymų jį apriboti, kelia sau anksčiau tabu laikytą klausimą: „O kas, jei Rusija pasirodys esanti tinkamesnė sąjungininkė už Ameriką siekiant apsaugoti Europą nuo islamui draugiško Prancūzijos ir Vokietijos dominavimo?“, rašo „The Washington Times“.
